Grėsmės akivaizdoje

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų skirtingų humanitarinių mokslų institutų „jungimą“… Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų?

K. S. – Aš taip nesakyčiau. Gerai, kad prasideda rimtos diskusijos. Blogiausia, kai tokie sprendimai priimami niekam nežinant. Gerai ir tai, kad jas dar pakaitina politikai ir žiniasklaida. Tai priverčia į debatus pritraukti daugiau žmonių. Iki šiol diskutavo gana siauras žmonių ratas. Jų suformuluotuose siūlymuose per daug ryškiai kyšo jų interesai. Nedaug girdėjome nešališkų ir platesnio akiračio žmonių. Tik dabar jie išeina į viešumą. Visiškai sutinku ir su Lituanistikos stiprinimo sąjūdžio lyderio Artūro Judženčio pastebėjimu: „Reikia atvirai ir sąžiningai pripažinti, kad lituanistikos naikinimo vajus galėjo netrukdomai įsibėgėti ir dėl šioje srityje dirbančių žmonių pilietinio abejingumo ir politinio naivumo“.

Norėčiau tik pridurti. Kur dingo tie humanitarai, ta atkakli kultūrinė opozicija, kuri net sovietmečio represijų, visuotinės cenzūros ir užspaustų lūpų sąlygomis visais įmanomais ir net neįmanomais būdais sugebėjo užsiangažuoti savo kultūros gynimui ir nuosekliai, ištikimai tęsti M. Mažvydo, D. Kleino, K. Sirvydo, M. Daukšos, D. Poškos, S. Daukanto, V. Kudirkos, J. Biliūno, Maironio, J. Tumo-Vaižganto, V. Mykolaičio-Putino kultūrinių įsipareigojimų tradicijas. Rūpinimasis savo kultūros būkle buvo jų pirmoji pareiga. O jų elgesio pavyzdys patraukdavo ne tik jaunimą. Jis darė įtaką inteligentų mąstysenai, neretai trikdė ir politikus. Su kiekviena paskaita, su kiekvienu straipsniu ir nauju kursu studentams, su kiekviena knyga, su kiekvienos naujos katedros atidarymu bei sunkia parašų rinkimo akcija jie galvojo, kaip praplėsti tautos akiratį, .kaip sumažinti užgriuvusius kultūros praradimus, kaip atidengti jos gilesnius klodus, kaip gaivinti kritinę mintį ir istorinę atmintį, kaip plačiau praverti langus į civilizuotą pasaulį. Be šių dalykų jiems gyvenimas neturėjo prasmės.

Dabar ši karta jau beveik išmirusi. Z. Zinkevičius, pats žymiausias lietuvių kalbos istorijos žinovas ir švietimo eksministras, bene paskutinis mohikanas, išgirdęs apie lituanistinių katedrų likimą, prieš pat mirtį pirmąsyk gyvenime sodriai nusikeikė. Jis negalėjo patikėti. Atėjo nauji žmonės, daugiausia gana pragmatiški, be kontaktų su ankstesniąja karta, laisvi nuo įsipareigojimų ir atsakomybės. Iki šiol laikas nuo laiko lietuvių kalba, istorija ir literatūra parūpdavo daug kam. Tik ne lituanistams. Atrodo, prasideda atbudimas. Reikia tikėtis, kad su institutų problemos sprendimu jis nepasibaigs.

Žinoma, valdžia turi bendresnių uždavinių. Ji yra įsipareigojusi sumažinti valstybės išlaikomų įstaigų kaštus. O tam tikslui pasiekti ji numato trijų uždavinių sprendimą – įstaigų mažinimą, darbuotojų mažinimą, apvalymą nuo neproduktyvių darbuotojų. Kadangi nė viena įstaiga pati nesutiks būti sunaikinta, pasirinktas jungimo kelias, kuriuo einant tikimasi išspręsti visus šiuos uždavinius. Taip ant sujungto darinio galvos permetama atsakomybė už apsivalymą, sumažinimą ir atlyginimų padidinimą.

Siaurai biurokratiškai žvelgiant, sumanymas visai racionalus. Tačiau švaistūniškoje ir tuščių projektų aibes finansuojančioje valstybėje toks lėšų taupymas kelia tik nepasitikėjimą. Ir ne tik tai. Juk čia taip primena anekdotais virtusias sovietmečio reformas. Ypač kolektyvizaciją. Iš pradžių buvo kuriami smulkūs, atskirų kaimų, ūkiai, paskui juos stambino. Vėliau vėl skaldė. Iš to susidarydavo nemaža administravimo, turtų perdalijimo, centrų perkėlimo, kelių tiesimo problemų. Ir tai buvo laikoma reformomis.

Bet nereikia nė „kołchozų“ pavyzdžio. Viena nepriklausomos Lietuvos valdžia prikūrė daugybę institutų, universitetų ir kitokių „aukštųjų mokyklų“. Kam to reikėjo, niekas dorai nėra paaiškinęs. O dabar be platesnių diskusijų imamasi jų mažinimo darbų. Kokios utopijos turėjo slypėti galvose tų žmonių, kurie mokslo įstaigų skaičiaus didinimu bandė pakelti atgimstančios valstybės švietimo lygį. Ir kas šiandien gali rimtai žiūrėti į tų institucijų sujungimo prasmę ir vertę. Juolab kad pačių organizatorių galvose ima painiotis net šio proceso tikslai.

Premjerui rūpi lėšų taupymas, o ministerija, mėgindama pateisinti šį rūpestį, suranda visai kitus motyvus. O jie ne tiek išaiškina, kiek užtamsina jungimo motyvus. Čia pirmiausia kalbama apie darbo kokybės gerinimą. O kad šis visur lengvai pritaikomas argumentas būtų aktualizuotas, jis savo ruožtu motyvuojamas „vis sudėtingėjančiais globaliais iššūkiais Lietuvos visuomenei bei kultūrai“. Prie tokių iššūkių priskiriamas „daugiakultūriškumas“ ir „globali informacinė erdvė“. Su tam tikromis išlygomis juos dar būtų galima suprasti. Bet kai prie jų prijungiamos ir visų politikų kartojamos „hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui“, sunku sulaikyti šypseną. Negi darbo grupės motyvaciniai pajėgumai jau yra taip išsisėmę, kad tenka daryti aliuzijas net į Krymo aneksiją ir kitus panašius politinius įvykius.

Dar silpnesnis antrasis motyvas, kuriuo išreiškiamas pats raginimas išeiti „iš siaurų disciplininių rėmų“, sukurti erdvę tarpkryptiniams tyrimams, išvengti „veiklų dubliavimo“, „sutelkti humanitarinių mokslų institutų mokslinį potencialą“, „suderinti valstybės tyrimų pajėgumus humanitarinių mokslų srityje“. Iš ministrės J. Petrauskienės lūpų jis taip skamba: „šiuo metu mūsų šalies mokslo veikla ir ištekliai yra fragmentuoti, įvairovė didelė ir nėra pakankamai sąlygų sėkmingai vystyti institutų veiklą“. Ar ne iš „kazarminės“ epochos yra išlikęs galvojimas, kad, norint ką nors sutelkti, reikia sujungti, suvaryti į vieną vietą, pakišti po vienos institucijos stogu ar pan.

Dabar, kai visas pasaulis apraizgytas komunikaciniais tinklais, o globalistai, neišskiriant nė kai kurių dabartinės vyriausybės ministerijų, be paliovos tebeįtikinėja, kad šiandien visai nesvarbu, kur gyvens Lietuvos valstybės lietuviai, institutų sujungimą laikyti mokslinio potencialo sutelkimu ir pajėgumų suderinimu atrodo jau ne tiek naivu, kiek ciniška. Ar ne lengviau juos šiandien būtų galima sutelkti, keliant jiems bendrus uždavinius? Taip būtų ir daug pigiau, ir demokratiškiau, ir protingiau. Juolab kad skaitant apie sujungimo motyvus matyti, kad yra pateikiami gana keisti argumentai: institutai veikią „nepakankamai koordinuotai, jų potencialas išnaudojamas ne visa apimtimi“, o valstybė menkai pasinaudojanti galimybe formuoti savo politiką. Bet tai jau ne institutų, o vyriausybės pareigos.

Dar 2009 m. Lietuvos mokslo tarybos sudaryta solidi darbo grupė perspėjo, kad „ambicingos HM institutų misijos gali būti sėkmingai įgyvendintos tik kryptingai bendradarbiaujant su mokslo politiką formuojančiomis ir vykdančiomis valdžios institucijomis. Reikalingi mechanizmai, kurie sudarytų institutams galimybes realiai dalyvauti formuojant nacionalinę lituanistikos plėtros politiką. Reikalingos konkrečios strategijos ir programos, kurios leistų institutams veiksmingiau prisidėti prie humanitarinio visuomenės švietimo, tautinio bei pilietinio sąmoningumo ugdymo, Lietuvos valstybės ir tautos tapatybės stiprinimo“.

Praėjo 8 metai. Jokio judesio šia kryptimi nebuvo padaryta. Viceministras G. Viliūnas susitikimuose su visuomene kartoja, kad „ministerija tik formuluoja uždavinius, bet nesikiša į įgyvendinimą“. Tai kur tie jos uždaviniai, kurie turėjo ir galėjo politiškai vienyti institutus? Po sąjūdinio Lietuvos kultūros kongreso per visą Nepriklausomybės laikotarpį tokių dalykų girdėti beveik neteko. O jeigu tokie uždaviniai būtų buvę suformuluoti, gal ir valdžia būtų supratusi, kad nei „daugiakultūriškumas“, nei „globali informacinė erdvė“ nėra pagrindiniai iššūkiai. O kita vertus, tiems iššūkiams suprasti neužtektų humanitarinių institutų. Prie jų tektų prijungti ir socialinius, ir net kai kuriuos gamtos mokslus.

Tik dabar, kai iškilo humanitarinių institutų jungimo uždavinys, valdžia pamėgino pasiūlyti tyrinėjimus, kaip globalizacija veikia lietuvių kultūrą. Ir stipriai apsinuogino, kaip ji painiojasi su tuo nelaiminguoju identitetu. Blaškosi tarp dviejų identitetų. O identifikaciją su globaliuoju žmogumi patys globalistai iš viso pamiršo. Tai ženklas, kad čia sekama seklia politinės konjunktūros vaga. Kas patikės, kad jai tikrai tie dalykai rūpi? O jeigu rūpi – su ja kažkas negerai. Juk ji visiškai apeina patį didžiausią pilietinės visuomenės skausmą – masinę emigraciją ir pačią demografinę krizę. Šitą iššūkį Lietuvai jau mato net Europos Sąjunga. Bet kaip toli reikia būti valdžiai nuo savo tautos, kad ji į pirmą planą iškeltų „lietuviškojo identiteto plėtojimo bei europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždavinius“. Ir tuos dalykus dar skelbtų „valstybei gyvybiškai svarbiais“.

Ar tai nėra nesąžiningas protų pudravimas, realybės maskavimas, nešvarus mėginimas nukreipti dėmesį nuo pačių didžiausių tautos skaudulių? Ir dar norima, kad humanitarai tuo patikėtų. A. Judžentis sako: „tokia politiškai motyvuota Lietuvos mokslo pertvarka, aklai vykdant niekieno nerinktų federalistinės Europos ideologų valią, yra nusikalstamas ir gėdingas aktas, prilygstantis lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išdavimui“. Stipriai pasakyta. Bet ne be pagrindo ir pačiu laiku.

Grėsminga ne tik humanitarinių mokslų, bet ir visos tautos situacija. Humanitarinių mokslų permainos tik dar sykį primena, kas darosi su mūsų švietimo ir humanitarinių mokslų sistema, o iš dalies ir su visa valstybe. Tokių destruktyvių pasikeitimų jau priskaičiuojame aibes. Nemaža jų dalis vadinama „reformomis“. Juk per šį ketvirtį amžiaus kiekviena partija, ateidama ketveriems metams valdyti valstybės, iš naujo ir iš naujo rezgė švietimo reformas. Bet nė viena iš jų nėra prisipažinusi, kad jos visada tik sulaužydavo savo pirmtakų pradėtas permainas. Ir kaip tik dėl to jokia reforma nebuvo ir negalėjo būti įvykdyta.

Vyko tik permanentinis griovimas. Mokykla buvo ne tik dezorganizuota, bet ir diskredituota. Jos autoritetas sugniuždytas. Galų gale prasidėjo grįžimas į pradinę padėtį, iš kurios išaugo visos „reformos“. Vėl mokiniai rašo dailyraščius, „zubrina“ eilėraščius, vėl mokosi pasakoti perskaitytus tekstus, mokytojams atstatomi etatiniai atlyginimai ir pan. O pati aukščiausia valdžia skelbia gana komišką mokytojų prestižo atstatymo lozungą. Negi tokia ateitis laukia ir humanitarinių mokslų?

Šie dalykai galėjo suvešėti tik tokioje šalyje, kurios lyderiai seniai yra apimti paranojiškų svajonių apie globaliąją Lietuvą, kuri jau mūsų akyse ryte ryja savo Tėvynę prie Baltijos jūros. Savo gyvenimo pabaigoje prof. V. Zaborskaitė, pati nemažai prisidėjusi prie mokyklos reformų, retoriškai klausė: „Kas liko iš mokyklos humanitarizavimo idėjos?“ Ir čia pat mėgino su nerimu atsakyti: „Nežinau, koks šiuo metu darželiuose santykis tarp lietuviškumo ir, pavyzdžiui, angliškų dainelių bei žaidimų, bet bijau, kad lietuviški momentai čia dažnai išstumiami iš jiems priklausančios pirmosios vietos. Tai matyti, sakykime, kad ir „Dainų dainelės“ renginiuose“. Šis visada šviesiu žvilgsniu į ateitį žvelgęs žmogus šioje vietoje jau neįstengė susilaikyti: „Iš mokyklų dings bendradarbiavimo dvasios likučiai. Neliks vietos išsamesniam, laisvesniam humanitariniam ugdymui, bus išstumta estetiškumo sfera, neliks literatūros pamokų kaip estetinio išgyvenimo mokyklos. <…> Rizikuojame prarasti visus tuos dalykus: nesudarkytą gamtą, nesuniokotus kultūros paminklus, nenususintą kultūros gyvenimą, kurių dėka gyvenimas dar yra vertas gyventi“. (V. Zaborskaitė. Tekančio laiko ženklai, 2017, p. 126–129).

Daug kam nepasitikėjimą kelia ir šį projektą rengusių žmonių darbo grupė. Į ją įtraukti „Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos, mokslo bendruomenės, verslo atstovai ir ekspertai“. Gerai žinoma, kaip tokios grupės yra sudaromos. Joms neieškoma nešališkų, o juo labiau skirtingiems požiūriams atstovaujančių žmonių. Atvirkščiai, atrenkami bendraminčiai arba savo nuomonės neturintys ir negalintys jos pagrįsti asmenys. Nedaug šiuo atveju reiškia ir kvalifikacijos. Ekspertais šiais laikais vadinami geriausi draugai ir save tuo žodžiu viešumoje pristatantys asmenys. Matyt, ne visai be pagrindo D. Kuolys yra prasitaręs: „Ministrės Jurgitos Petrauskienės vadovaujamos darbo grupės pagrindą sudaro ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, kurių dauguma niekad gyvenime su lituanistiniais tyrimais nėra susidūrę“.

– Kaip padaryti įtaką įvykių tėkmei? Kaip pasipriešinti Švietimo ir mokslo ministerijai, Mokslo tarybai, priimančioms žmonių lūkesčiams prieštaraujančius ir valstybės stiprumą dar labiau menkinančius sprendimus?

– Šalyje, kur visuomenė susipriešinusi ir visi tyčiojasi iš visų, kur valdžia nesugeba apibrėžti savo politinių veiksmų krypties ir neužmezga partneriškų diskusijų su pilietine visuomene, o demokratija tik vaidinama, lieka tik vienas kelias – kuo stipresnės pilietinės jėgos demonstravimas. Tuo keliu, kiek supratau, šiandien jau yra priverstas eiti lituanistikos stiprinimo sąjūdis, kurio vardu prabilo cituotasis A. Judžentis. Jį pagimdė gana pragmatinis savigynos interesas. Jeigu jo rūpesčiai išsiplės iki kalbos ir kultūros gynimo, o iniciatoriams pakaks organizuotumo ir ištvermės, jeigu juos parems plačioji visuomenė, parodydama savo pilietinį brandumą, supratingumą ir solidarumą, pozityvūs pasikeitimai įvyks. Mes turbūt nulipinti iš to paties molio kaip ir kiti civilizuoti europiečiai.

– Kaip patyręs kultūros politikas, tikriausiai turite galvoje veiksmų planą, kaip pasipriešinti sveiku protu nesuvokiamioms „reformoms“ ir galimoms lietuvių tautai baisioms pasekmėms? Ką Jūs siūlytumėte? Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų visiems Lietuvos žmonėms elgtis šiame lituanistikai, vadinasi, ir lietuviams paskelbtame kare?

– Aš joks politikas. Pasidariau tik šiek tiek atidesnis politinių procesų stebėtojas. O tokią galimybę dabar mes visi turime. Svarbu tik nesivelti į smulkmenas ir išsaugoti sveiką protą, kurį visiems padeda palaikyti nešališkas kritiškumas. Gaila, kad Lietuvoje jo nedaug beliko. Žiniasklaidoje jis neskiriamas nuo pasišaipymų, patyčių, plūdimų ir visokiausių pažeminimų, kuriuos formalioji logika yra priskyrusi argumentum ad hominem kategorijai. Negana to, čia viskas vertinama tik pagal skonį, subjektyvią, šališką, atsitiktinę nuomonę, savo interesą, polinkį, pomėgį, savo ligos būklę. O tai jau visai blogai.

Šios praktikos ir jų ideologai bei mitologai šiandien mums yra sukūrę beveik visuotinę nesusikalbėjimo ir neįveikiamų kivirčų būklę, kurioje visi skuba kalbėti, rėkti ir interpretuoti dar nepasakytas mintis, bet niekam neįdomu klausyti ir suprasti. Pasakiau „nešališkas kritikas“. Bet tai ne visai tikslu. Visa kritika – tik tiek kritika, kiek ji nešališka. Kritikas yra teisėjas, siekiantis teisingai išspręsti bylą (kivirčą, nuomonių susikirtimą), teisingai pasverti, nešališkai įvertinti dalyką, situaciją ir kt. O tam reikia apsvarstyti dalykus iš visų pusių, nustatyti pliusus ir minusus, kitaip sakant, tuos ypatumus subalansuoti, kad sprendimas būtų maksimaliai teisingas.

Kivirčų ir nekomunikabilumo pasaulyje neturi svorio nei sveikas protas, nei jo argumentai. Viską lemia nuogos jėgos: 1) valdžia, 2) pinigai, 3) jų valdomą reklamą aptarnaujanti didžioji žiniasklaida, 4) klaniniais sukčiavimo ir nusikaltimų ryšiais susisaisčiusių grupuočių spaudimas. Yra duomenų, rodančių naujos, penktosios, jėgos atsiradimą. Ši jėga siejama su „socialinių tinklų“ išplitimu.

Man teko dirbti su Lietuvos kultūros kongresu ir jo taryba, Lietuvos ateities forumu, Nepartiniu demokratiniu judėjimu, judėjimu „Consilia academica“, Pilietinių teisių gynimo asociacija, sambūriu „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ ir kitomis organizacijomis. Visur mes gaminome kalnus dokumentų (įstatymų projektų, koncepcijų, veikimo programų ir strategijų, deklaracijų, analizių, rezoliucijų), kurių mažai kam tereikėjo. Pavyko tik išplatinti po visą Lietuvą pranašingą R. Mikutavičiaus poetinį kvietimą, „kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Ir kartu regėti absoliutų kurtumą šitam kvietimui. Ir taip atsitiko tik dėl to, kad mes patys neturėjome ryšio su jokia iš minėtų jėgų.

Be jų pagalbos nebuvo įmanoma įgyvendinti ir daugelio kitų labai svarbių projektų. Be jų mes likome stabiliais idealistais ir su vėjo malūnais kovojančiais donkichotais.

Šiandien mums daugiau negu aišku: kai nėra komunikacijos su valdžia, tenka keisti veikimo būdą, t. y. patiems kurti masinę jėgą, kuri galėtų varžytis su valdžios jėga. Kad ir kokia būtų ribota mūsų demokratija, ji sudaro minimalias prielaidas formuotis demonstratyviems masiniams sambūriams. Atėjo laikas šias galimybes maksimaliai išnaudoti. Gaila, kad iki šiol dar daug kas jų purtosi. Gatvėje ar mitinge jaučiasi nejaukiai. Kiti bijo sugadinti santykius su valdžia bei darbdaviais. Ir renkasi savotiško kolaboravimo kelią.

Todėl pilietinė branda yra nepateisinamai lėta. Bet panašu, kad bręsta lūžis. Iš visų pusių girdime raginimus ginti gimtąją žemę, ginti akademinę, profesionaliąją kultūrą, ginti kalbą, ginti tautą, ginti gyvybę, ginti miškus, ginti diskusijų kultūrą, ginti sveiką gyvenimo būdą. Kai žmogus ne tik žino, bet ir supranta, ne tik supranta, bet jam skauda dėl esamos padėties, tada jis sukyla ir ima veikti, kad pasipriešintų ne tik savo nepatogumams ir laikinoms baimėms, bet ir ant visų galvų griūvančioms neteisybėms. Susidariusią situaciją Jūs pavadinote karu. Vadinasi, kito kelio nėra: reikia kariauti.

– Kaip apskritai turime vertinti akivaizdų melą, kai kalbama viena, o daroma kita. Kai įstatymuose skelbiama, kad kalba ir etninė kultūra, istorija, atmintis yra didžiausios vertybės ir svarbiausi mūsų tautinio identiteto formavimosi dalykai, o realybėje daroma visa, kad tų svarbiųjų dėmenų net neliktų…

– Žmonės meluoja dėl įvairių priežasčių. Yra net nekaltas melas, kyląs iš menko žinojimo ir kai kurių kitų piktų ketinimų neturinčių priežasčių.O čia ne šiaip sau melas, bet politinė dviveidystė. Didžia dalimi ji atsinešta iš kasdienio gyvenimo įpročių, kurie šiandien taip išplitę, kad kai kurie užsieniečiai net linkę ją laikyti lietuviško charakterio savybe. O politikoje atsiranda nemaža dar ir specifinių dviveidystės priežasčių.

Pirma, politikai dažnai atsiduria valdžioje ne dėl įsitikinimų, o dėl asmeninių interesų. Net iš jų viešų kalbų ir straipsnių ne visada įmanoma sužinoti, ar jie turi pakankamai tvirtas, deramai išplėtotas pažiūras. Tokiais atvejais niekas negali žinoti net to, ar jie patys galvoja apie tai, ką kalba, ar tik kalba tai, ką reikia sakyti. Iš to rato išauga neblogi „artistai“. Seime iki šiol mes turime „gerų meistrų“, kurie puikiai atlieka visų partijų vaidmenis.

Antra, kadangi dauguma politikų neturi pakankamai tvirtų ir išplėtotų (įvairioms situacijoms pritaikomų) įsitikinimų, dažnai jie patenka į dviprasmiškas situacijas, kuriose negali deramai apsispręsti, todėl tenka balsuoti pagal atsitiktinius patarimus ar frakcijų lyderių reikalavimus.

Trečia, garbinga politikų ištikimybė duotam žodžiui geriausiai išbandoma kintančiomis situacijomis. O jie Lietuvoje yra įpratę tų situacijų buvimu teisinti duoto žodžio laužymus. Sakysime, jie ramiausiai gali dėstyti, kad veiksmai, padaryti po rinkimų, negali sutapti su priešrinkiminiais pažadais, kadangi jiems priešinasi opozicija, partiniai sąjungininkai, verslininkai, Europos Sąjungos direktyvos ir kt.

– Ir kaip vertinti mūsų dienų neįtikėtiną reiškinį, kad į bet kokius klausimus, pastabas, siūlymus, tūkstančiais parašų patvirtintas nuomones ir reikalavimus ar prašymus valstybės pareigūnai gali nereaguoti?

– O kodėl jie turėtų reaguoti? Juk jie dažniausiai ateina į valdžią ne mums tarnauti, o pasirūpinti savimi. O čia pajunta savo galią ir ima ja naudotis. Valdžia yra pats geriausias žmogaus išbandymo testas. Ne be pagrindo sakoma: „Valdžia gadina žmones, o absoliuti valdžia – absoliučiai“. Labai retai kas atlaiko jos išbandymus. Net protingi ir nuoširdūs žmonės dažnai pasikeičia. Teisingiau pasakius, ne pasikeičia, o neatlaiko išmėginimų. Iš beveik 100 Romos imperatorių padorūs išliko tik bene penki valdovai.

Todėl demokratinė sistema reikalauja ją reguliariai keisti, kad valstybių vadovai neįsijaustų į dievų vaidmenis. Žinoma, viešumoje jie nevengia kalbėti apie tarnystę, bet laikysena ir elgsena rodo ką kita. Tarnystė lieka tik viešoms kalboms. Pagrindinė tokio elgesio priežastis yra ta, kad jie jaučiasi menkai nuo žmonių tepriklausomi. Nuo visuomenės valios jie priklauso tik rinkimų metu. Bet ir tas valios pareiškimas valdomas pinigų ir reklamos galių.

Žinoma, valdžia sulaukia labai daug siūlymų. Ne visada jie protingi, o dažnai ir prieštaringi. Bet demokratija tam ir sukurta, kad visos nuomonės būtų išklausomos, pasiūlymai įvertinami, o į laiškus atsakoma. Jei valdžia šių reikalavimų nevykdo, savaime suprantama, ji nusižengia savo darbo kodeksui. Pilietinės visuomenės (t. y. mūsų) pareiga priversti, kad valdžia laikytųsi įstatymų ir darbo kodekso reikalavimų.

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų skirtingų humanitarinių mokslų institutų „jungimą“… Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų?

K. S. – Aš taip nesakyčiau. Gerai, kad prasideda rimtos diskusijos. Blogiausia, kai tokie sprendimai priimami niekam nežinant. Gerai ir tai, kad jas dar pakaitina politikai ir žiniasklaida. Tai priverčia į debatus pritraukti daugiau žmonių. Iki šiol diskutavo gana siauras žmonių ratas. Jų suformuluotuose siūlymuose per daug ryškiai kyšo jų interesai. Nedaug girdėjome nešališkų ir platesnio akiračio žmonių. Tik dabar jie išeina į viešumą. Visiškai sutinku ir su Lituanistikos stiprinimo sąjūdžio lyderio Artūro Judženčio pastebėjimu: „Reikia atvirai ir sąžiningai pripažinti, kad lituanistikos naikinimo vajus galėjo netrukdomai įsibėgėti ir dėl šioje srityje dirbančių žmonių pilietinio abejingumo ir politinio naivumo“.

Norėčiau tik pridurti. Kur dingo tie humanitarai, ta atkakli kultūrinė opozicija, kuri net sovietmečio represijų, visuotinės cenzūros ir užspaustų lūpų sąlygomis visais įmanomais ir net neįmanomais būdais sugebėjo užsiangažuoti savo kultūros gynimui ir nuosekliai, ištikimai tęsti M. Mažvydo, D. Kleino, K. Sirvydo, M. Daukšos, D. Poškos, S. Daukanto, V. Kudirkos, J. Biliūno, Maironio, J. Tumo-Vaižganto, V. Mykolaičio-Putino kultūrinių įsipareigojimų tradicijas. Rūpinimasis savo kultūros būkle buvo jų pirmoji pareiga. O jų elgesio pavyzdys patraukdavo ne tik jaunimą. Jis darė įtaką inteligentų mąstysenai, neretai trikdė ir politikus. Su kiekviena paskaita, su kiekvienu straipsniu ir nauju kursu studentams, su kiekviena knyga, su kiekvienos naujos katedros atidarymu bei sunkia parašų rinkimo akcija jie galvojo, kaip praplėsti tautos akiratį, .kaip sumažinti užgriuvusius kultūros praradimus, kaip atidengti jos gilesnius klodus, kaip gaivinti kritinę mintį ir istorinę atmintį, kaip plačiau praverti langus į civilizuotą pasaulį. Be šių dalykų jiems gyvenimas neturėjo prasmės.

Dabar ši karta jau beveik išmirusi. Z. Zinkevičius, pats žymiausias lietuvių kalbos istorijos žinovas ir švietimo eksministras, bene paskutinis mohikanas, išgirdęs apie lituanistinių katedrų likimą, prieš pat mirtį pirmąsyk gyvenime sodriai nusikeikė. Jis negalėjo patikėti. Atėjo nauji žmonės, daugiausia gana pragmatiški, be kontaktų su ankstesniąja karta, laisvi nuo įsipareigojimų ir atsakomybės. Iki šiol laikas nuo laiko lietuvių kalba, istorija ir literatūra parūpdavo daug kam. Tik ne lituanistams. Atrodo, prasideda atbudimas. Reikia tikėtis, kad su institutų problemos sprendimu jis nepasibaigs.

Žinoma, valdžia turi bendresnių uždavinių. Ji yra įsipareigojusi sumažinti valstybės išlaikomų įstaigų kaštus. O tam tikslui pasiekti ji numato trijų uždavinių sprendimą – įstaigų mažinimą, darbuotojų mažinimą, apvalymą nuo neproduktyvių darbuotojų. Kadangi nė viena įstaiga pati nesutiks būti sunaikinta, pasirinktas jungimo kelias, kuriuo einant tikimasi išspręsti visus šiuos uždavinius. Taip ant sujungto darinio galvos permetama atsakomybė už apsivalymą, sumažinimą ir atlyginimų padidinimą.

Siaurai biurokratiškai žvelgiant, sumanymas visai racionalus. Tačiau švaistūniškoje ir tuščių projektų aibes finansuojančioje valstybėje toks lėšų taupymas kelia tik nepasitikėjimą. Ir ne tik tai. Juk čia taip primena anekdotais virtusias sovietmečio reformas. Ypač kolektyvizaciją. Iš pradžių buvo kuriami smulkūs, atskirų kaimų, ūkiai, paskui juos stambino. Vėliau vėl skaldė. Iš to susidarydavo nemaža administravimo, turtų perdalijimo, centrų perkėlimo, kelių tiesimo problemų. Ir tai buvo laikoma reformomis.

Bet nereikia nė „kołchozų“ pavyzdžio. Viena nepriklausomos Lietuvos valdžia prikūrė daugybę institutų, universitetų ir kitokių „aukštųjų mokyklų“. Kam to reikėjo, niekas dorai nėra paaiškinęs.

O dabar be platesnių diskusijų imamasi jų mažinimo darbų. Kokios utopijos turėjo slypėti galvose tų žmonių, kurie mokslo įstaigų skaičiaus didinimu bandė pakelti atgimstančios valstybės švietimo lygį. Ir kas šiandien gali rimtai žiūrėti į tų institucijų sujungimo prasmę ir vertę. Juolab kad pačių organizatorių galvose ima painiotis net šio proceso tikslai.