IV LIETUVOS KULTŪROS KONGRESO REZOLIUCIJA

 

Kad Lietuva neišsivaikščiotų.  (R. Mikutavičius)

 

    Atsižvelgdami į tai:

- kad po pirmojo kultūros kongreso (1990) Lietuvoje įvyko lemtingos permainos, suardžiusios totalitarinę valstybę su jos geležine uždanga ir piliečių kontrolės bei persekiojimo aparatu, atidariusios visų pasaulio šalių sienas žmonių ir jų idėjų judėjimui, prekių bei kultūros mainams, atkūrusios pasaulio žemėlapyje suverenios valstybės teritoriją bei politinių institutų sistemą, išlaisvinusios piliečių privatinę nuosavybę ir asmeninę  iniciatyvą, paskatinusios laisvosios rinkos  atsiradimą, neregėtą viešosios informacijos, komunikacijos tinklų ir kompiuterinių technologijų įsiveržimą į žmonių gyvenimą, nevaržomą knygų leidybą, prekybos centrų ir gyvenamųjų namų statybą ir t.t.

 

    Apgailestaujame,

- kad sukurti demokratiniai institutai nesuformavo visuomenės demokratinių santykių, bet visose gyvenimo srityse represinį ir vienpusiškai ideologizuotą reglamentavimą pakeitė atskirų grupuočių interesais grindžiama savivalė ir nebaudžiamumas;

- kad  politikoje, versle, žiniasklaidoje, švietimo sistemoje, mene ir kitur, kovojant visiems prieš visus, suardyti fundamentiniai civilizuotumo, profesionalumo, atsakingumo ir padorumo  kriterijai, sunyko bendrų tautos interesų išsaugojimo, vadinasi, ir jos pačios išgyvenimo mechanizmai;

- kad šalyje neatsirado stiprių, demokratinius procesus užtikrinančių visuomenės organizacijų ir dėl to ilgainiui vėl įsitvirtino tarybiniams laikams būdingas valdžios atotrūkis nuo visuomenės;

- kad didelė tautos dalis savo gimtajame krašte pasijuto atstumta, svetima, prarado patriotizmo ir pilietiškumo jausmus, atsisakė priedermių savo kraštui, kalbai, kultūrai  ir išsilakstė kas sau po svetimus kraštus;

 - kad  politinėje sferoje iki šiol nesusiformavo elementarių valstybės ir visuomenės  prioritetų prieš partinius ir kitus grupinius interesus ir dėl to neišvengiamai plinta nusivylimas savo valstybe, nihilistinės, anarchistinės nuostatos, kvestionuojančios pačios valstybės reikalingumą;

- kad valstybė nesugebėjo apginti lietuvių kalbos ir jos vartotojų teisių: ėmė irti kalbos norminimo principai, nepasipriešinta naujiems jos sistemos pažeidimams, vėl pradėtos siaurinti gimtosios kalbos funkcijos, lietuviška tikrinių svetimybių vartosena ir sustiprėjo pastangos ją išstumti iš mokslo ir informacinių leidinių; viešuose užrašuose pirmenybė paprastai pradėta skirti svetimkalbiams firmų vardams, prekių ir paslaugų ženklams;

 - kad pagrindinės masinės informacijos priemonės daugiausia tik iki kraštutinumų išryškina akivaizdžias politinių partijų ir visų kitų įtakos grupių  priešpriešas, jų  tarpusavio neapykantą, bet iki šiol Lietuvoje neatsirado rimtos, o kartu ir įtakingos, nešališkai politinio ir kultūrinio gyvenimo įvykius analizuojančios, žiūrovui ir skaitytojui apsispręsti bei pasirinkti padedančios žiniasklaidos;

 - kad greitai nutrūko vos tik prasidėję užsimegzti produktyvūs ryšiai tarp įvairių profesinių, amžiaus bei pažiūrų grupių ir sunyko  galimybės susitarti dėl fundamentaliųjų  kultūros prioritetų;

- kad tų prioritetų ir jų nustatymo kriterijų nebuvimas labiausiai koncentruotu pavidalu atsiskleidė pačios aukščiausios valdžios   kuruotame ir neatsakingų organizatorių diskredituotame projekte „Vilnius – Europos kultūros sostinė“;

- kad Lietuvos kultūros  vertinimo kriterijų irimą žymiai pagilino  su masine marginaline kultūra bei kontrkultūra iš kitų šalių importuojamas žmonijos nusivylimas visa moderniosios civilizacijos pažanga, jos puoselėjamos kultūros reikšmingumu ir reikalingumu;

 - kad neribotos laisvės troškulys, nesubrendę poreikiai, sunykusi moralinė ir politinė atsakomybė, o ypač siauraregiški kai kurių verslo žmonių interesai nulėmė, jog šalyje labiausiai buvo stimuliuojama, palaikoma ir masiškai importuojama pati pigiausia ir vulgariausia masinės kultūros produkcija, užgoždama, nustelbdama, o neretai ir išstumdama iš apyvartos aukščiausio rango profesionaliąją, klasikinę bei tradicinę Lietuvos kultūrą.

 

Todėl raginame:

1. Įsisąmoninti ūkinę krizę kaip visos moderniosios civilizacijos krizės simptomą, signalizuojantį vartotojų visuomenei apie Žemės resursų ribotumą, skatinantį ryžtingai imtis naujos strategijos,  kuri tausojančios plėtros (sustainable development) politiką paverstų civilizacijos išgyvenimo politika;

 2. Suprasti, kad valstybės išlikimas bus įmanomas tik tada, jeigu ji pasirinks sąžiningais apsiribojimais paremtą, tautos solidarumą stiprinantį, visus savo resursus tausojantį ir savo galimybes  apskaičiuojantį gyvenimo būdą; 

3. Į pirmąją vietą iškelti dorovinius reikalavimus  visiemms  pareigūnams, tarnautojams ir kitiems viešojo gyvenimo žmonėms (žurnalistams, policininkams, mokytojams, dėstytojams, gydytojams ir t.t.); iš autoritarinių bei represinių laikų paveldėtus dvigubų standartų ir „kūmystės“ įpročius visose valdymo institucijose pakeisti teisingumo ir nešališkumo principais, prasidedančiais nuo to momento, kai išmokstama iš savęs daugiau reikalauti negu iš kitų; telkti pastangas, kad valdžios viršūnėse atsirastų žmonių, pasiryžusių apsivalyti nuo visą valdžią diskredituojančių abejotinos reputacijos žmonių;

4. Kokybiškai pagerinti įstatymų rengimo, ekspertavimo, priėmimo ir įgyvendinimo tvarką, kuri užtikrintų jų teisingumą (interesų subalansavimą), visapusišką ir kvalifikuotą apsvarstytą, gerą suderinimą ir vykdymo kontrolę; siekiant užtikrinti įstatymų priėmimo kokybę, sugrįžti prie išsamių diskusijų dėl dviejų Seimo rūmų įsteigimo; sukurti tarėjų arba prisiekusių teisėjų institutą teismuose; plėtoti gyventojų savivaldą;  sudaryti palankesnes sąlygas demokratiniams procesams plėtotis ir tautos valiai reikštis;  valdžios dialogą su visuomene paversti kasdienio gyvenimo realybe bei savitarpio kontrolės palaikymo būdu;

5. Pripažinti, kad modernioji kultūros politika negali būti vykdoma tik iš viršaus, biurokratiškai, atstumiant įvairias kultūros sferas formuojančią, palaikačią ir globojančią visuomenę, jos organizacijas, ignoruojant jos  pasišventimą ir profesinę patirtį.

6. Iš naujo peržiūrėti ir priimti Seimo stalčiuose tebegulintį Lietuvos Respublikos kultūros įstatymą, numatyti jo įgyvendinimo būdus ir mechanizmus; parengti ir visų partijų sutarimu priimti nuo valdžios pasikeitimų nepriklausomą artimiausio dešimtmečio kultūros ugdymo ir jos apsaugos strateginę programą, pagrįstą gerai išdiskutuotais, aiškiai apibrėžtais ir realiai įgyvendinamais kultūros politikos prioritetais; jais turėtų vadovautis biudžetą sudarančios  institucijos, švietimo ir kultūros sistema bei nacionalinis transliuotojas; 

7. Pripažinti, kad kultūros finansavimas turi būti pagrįstas labiausiai valstybės gyvenimui ir jos išlikimui reikšmingais prioritetais, skaidrus ir visuomenės kontroliuojamas; stiprinti  valstybinius, visuomeninius ir privačius kultūros paramos fondus, daug prisidedančius prie kultūros plėtojimo, pliuralistinės visuomenės ugdymo ir demokratijos įtvirtinimo šalyje;

8. Šiaurės ir Baltijos šalių regiono bei Lietuvos Mokslo tarybos pavyzdžiu pertvarkyti Lietuvos Kultūros rėmimo fondo bei Kultūros tarybos sudarymo principus bei funkcijas: padaryti šias organizacijas visuomenine kultūros institucija, gvildenančia pagrindines strategines kultūros politikos problemas ir nepriklausoma nuo partinių valdžios pasikeitimų, siaurų žinybinių bei grupinių interesų, atskaitinga Seimui (arba Vyriausybei) ir jų narius deleguojančioms visuomeninėms organizacijoms;

9. Garantuoti prioritetinę finansinę ir teisinę paramą fundamentinėms, ilgaamžėms ir visą kultūrą integruojančioms kultūros formoms (gimtajai kalbai, etninei tradicijai, dorovei, istoriniam paveldui) bei labiausiai profesionalioms (klasikinėms ir modernioms) kultūros sritims: menui, mokslui, filosofijai ir pan. Profesionalumo reikalavimų  griežtinimu pasipriešinti agresyviam diletantizmo plitimui visose kultūros srityse.

10. Stiprinti parlamentinę kontrolę, kad visos valstybinės kalbos priežiūros ir kontrolės institucijos ( pirmiausia Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija) nesidangstytų savo bejėgiškumu, bet sąžiningai atliktų joms pavestą darbą: nuosekliai vadovautųsi galiojančiais valstybinės kalbos apsaugos teisės aktais, o prireikus inicijuotų jų tobulinimą, griežtai prižiūrėtų, kaip jų laikomasi viešose vietose, žiniasklaidoje, internete, niekur neleistų siaurinti kalbos funkcijų; būtina pataisyti ydingą, antikonstitucinį VLKK 1997  m. 60-jį nutarimą ir visus nelietuviškos kilmės tikrinius vardus lietuviškuose tekstuose, įskaitant ir dokumentus, rašyti lietuviškai, o jų originalias formas prireikus pateikti kaip papildomą informaciją;

11. Sugriežtinti asmeninę atsakomybę už unikalių kultūros paminklų, retų pastatų, senamiesčių, gyvenviečių, senųjų dvarų, kraštovaizdžių, retos gyvūnijos ir augalijos draustinių apsaugą; pripažįstant paveldo vertybėmis atskirus objektus bei jų elementus,  juos sieti su vietovės ir kraštovaizdžio unikalumu; išlaikyti paveldo istorinę dvasią (savitumą, įvairovę, buvusių kartų gyvenimo pėdsakus); užtikrinti jų prieinamumą visuomenei; susidariusią sanklodą palaikančiu teritorijų tvarkymu pratęsti jų istorinį funkcionavimą; nustatyti aiškias taisykles, kaip turėtų būti koordinuojami nacionaliniai ilgalaikio paveldo išsaugojimo, tyrimo ir naujų statybų finansavimo tikslai; kryptingai šviesti ir ugdyti visuomenę bei įstatymus priimančius pareigūnus; diegti deramo paveldo suvokimo, vertinimo ir puoselėjimo įpročius;

12. Urbanistiniam bei architektūriniam projektavimui sugrąžinti vieningos visumos principą; reikalauti, kad pastatai bei kiti objektai ir jų elementai būtų derinami prie unikalios bei savitos istoriškai susiformavusios aplinkos ir kraštovaizdžio. Miesto paminklų ir monumentų statyba privalo būti vykdoma vadovaujantis kvalifikuotai išanalizuotais ir visuomenės apsvarstytais strateginiais planais; sprendimai dėl skulptūrų ir kitų meno kūrinių tinkamumo tam tikroms vietoms turi būti patvirtinami tik po išsamių visuomeninių diskusijų;

13. Prioritetiškai remti unikalias nacionalinio meno tradicijas plėtojančią meno kūrybą, kuri gali rastis tik mūsų krašte ir kurios ugdymu niekas kitas nepasirūpins, išskyrus mūsų valstybę; išsaugoti ir sustiprinti profesionaliojo (klasikinio ir moderniojo) meno vaidmenį Lietuvos kultūroje, švietimo sistemoje, patriotiškumo, pilietiškumo ir bendražmogiškų vertybių ugdyme ir visoje kultūros politikoje; pagilintomis klasikinio meno, humanitarinių  ir fundamentaliųjų mokslų studijomis kokybiškai pagerinti Lietuvos gyventojų dvasinės kultūros lygį;

14. Sustabdyti meno pavertimą pramoginės kultūros dalimi; atstatyti nykstančius meno profesionalumo ir polifunkciškumo kriterijus; sugriežtinti reikalavimus kandidatams į nacionalinės premijos laureatus; sustiprinti valdžios institucijų, savivaldybių ir ekspertų atsakomybę už tai, kad profesionaliosios kultūros kaštais sukaptomis biudžetinėmis lėšomis nebūtų apmokami ją pačią neigiantys kontrkultūriniai projektai;  

15. Ryžtingiau remti ir skatinti  meno ir kultūros sklaidą šalyje; daugiau dėmesio skirti bibliotekų išlaikymui, bibliotekininkų aprūpinimui ir meno fondų kaupimui; meno kūrinių komplektavimo imtis  tik po išsamių konsultacijų ir diskusijų su meno kūrėjų organizacijomis; sudaryti tinkamas sąlygas kažkada garsėjusių dailės bienalių atgaivinimui; išspręsti įsisenėjusį konfliktą dėl patalpų naudojimo tarp Dailininkų sajungos ir Šiuolaikinio meno centro; įgyvendinant Lietuvos Respublikos konstitucinio ir Vyriausiojo administracinio teismo bei Ministro pirmininko sprendimą: panaikinti menininkams ir visai kultūrinei visuomenei padarytą skriaudą – atkurti neteisėtai Vilniaus miesto savivaldybei perduotus ir galų gale jos likviduotus Lietuvos menininkų rūmus;

16. Labiau remti meninį lavinimą bendrojo lavinimo mokyklose; imtis neatidėliotinų veiksmų, kad būtų sustabdytas profesinio rengimo nuosmukis šalies meno mokyklose, plečiamas meno (muzikos, dailės, teatro, kino ir kt.) mokyklų tinklas Lietuvoje, didėtų jų  įnašas į jaunosios kartos estetinį ir dvasinį  auklėjimą; mokyklų kabinetus aprūpinti mokymo priemonėmis, instrumentais, nauja technika;

17. Sukurti sąlygas, kurios užtikrintų jaunimui vienodas lavinimosi galimybes, šių dienų reikalavimus atitinkančią mokymo ir studijų kokybę, demokratinį bendravimo stilių, sustabdytų plintančias  neatsakingo nuolaidžiavimo, korupcijos, plagiavimo, nusirašinėjimo, kursinių, bakalaurinių ir magistrinių darbų pirkimo praktikas, skatintų mokinius ir studentus sąžiningai konkuruoti ir lavintis, domėtis savo krašto kultūra, aktyviai prisidėti prie jos puoselėjimo ir saugojimo;

18. Įgyvendinant J. Basanavičiaus, M.K. Čiurlionio ir daugelio kitų valstybės bei kultūros kūrėjų moralinį testamentą, atsiliepiant į ilgalaikes visuomenės pastangas ir daugkartinius siūlymus sudaryti reikalingas teisines ir kitokias prielaidas, kad būtų išspręstas  konfliktas tarp buvusių profsajungų kultūros rūmų visuomeninės paskirties ir privačios jų priklausomybės šiuo metu ir istoriniu bei urbanistiniu požiūriu reikšmingoje Lietuvos sostinės teritorijoje, ant Pamėnkalnio (Tauro kalno), už lietuvių tautos suaukotas lėšas įsigytame sklype būtų sukurtas daugiafunkcinis nacionalinis kultūros centras, kadaise pavadintas  Tautos namais.

19. Pripažinti, kad valstybė yra atsakinga už  žiniasklaidos politiką, o pirmiausia už tai, kad visos jos institucijos gerbtų valstybę, jos įstatymus, nesityčiotų iš jos simbolių, švenčių, nekurstytų nesantaikos, nekenktų visuomeniniam gyvenimui, ypač jaunosios kartos moralei, kad kontroliuotų, kaip savo funkcijas atlieka jos savireguliacijos institucijos. Pasirūpinti, kad visų žiniasklaidos priežūros institucijų veikla būtų principinga, vieša ir skaidri, kad ten grupiniai interesai  neužgožtų bendrųjų, kad jose neįsitvirtintų „nepakeičiami žmonės“, bet vyktų reguliari ekspertų rotacija. Atėjo laikas pakeisti nepasiteisinusius Nacionalinio radijo ir televizijos finansavimo ir administravimo principus, kad nacionalinis transliuotojas nebūtų verčiamas reitingais konkuruoti su komercinių  kanalų diegiama masine kultūra bei kontrkultūra,  bet galėtų tapti tikrai visuomenine, o kartu ir pigiausia bei efektyviausia kultūros platinimo institucija, atsakingai vykdančia Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymu apibrėžtą sąžiningo informavimo, nešališko nuomonių reiškimo ir solidarumo palaikymo misiją.