APIE TOBULUS PROJEKTUS

Reto sąžiningumo žmogus Gintaras Serafinas, žurnalo „Reitingai” redaktorius, visai neseniai per „Žinių radiją”, antrindamas Respublikos Prezidentei D. Grybauskaitei, kalbėjo, kad apie 85 proc. Europos Sąjungos paramos jau „yra ištaškyta” apsukrių vyrukų „projektams”, teikiantiems gerą pragyvenimą jų rengėjams, bet tuštiems ir beprasmiškiems, neturintiems jokios vertės nei valstybės stiprinimui, nei žmonių gyvenimo gerinimui.

Tai, ką Serafinas pasakė į eterį, uždaruose ratuose seniai kalba daugybė Lietuvos žmonių. Bet padorių žmonių kalbų ministrai neklauso: jie tiesiog dirba kartu su prisiklijavusių (ar Vyriausybių priklijuotų) UAB-ų komandomis. Čia juk vyksta tas pats klaninis, net mokyklinius vaikus prajuokinantis Europos pinigų „įsisavinimas", kuriuo kadaise išgarsėjo VEKS'as. Taigi nereikia stebėtis: Kultūros ministerija turi gerą Europos paramos „ištaškymo” patyrimą. Tik šiuo atveju pristatomi UAB „mokslininkai”, priklausantys tam žmonių ratui, kuris žiniasklaidoje paskelbtais duomenimis padėjo pereiti Lietuvai nuo privatizacijos intencijų į prichvatizacijos realybę.

Bene išsamiausiai šio rato žmonių įnašą į politiką 2011 metais yra išsiaiškinęs „Lietuvos rytas”. Ten jų UAB-as buvo pavadintas „moksliška pinigų plovykla”. Ten pat pasakyta ir tai, kad „jie patys pasiskelbė esantys Naujosios viešosios vadybos specialistais ir ekspertais”. Tai dabar yra norma. Tam, matyt, neprieštarauja ir tas faktas, kad pats Viešosios politikos ir vadybos instituto vadovas R. Dumčius internete yra prisistatęs (o gal ir pristatytas) kaip “nuotykių ieškotojas”, „iš prigimties mokslininkas ir psichologas” bei „pasaulio vaduotojas nuo neišmanymo ir prietarų”.

Bet nereikia nė tarpininkų. Atsiverskime jų knygelę: „2007 - 2013 m. ES struktūrinių fondų lėšomis finansuoti viešojo valdymo tobulinimo projektai Lietuvoje: gerosios praktikos pavyzdžiai”. Čia viskas kaip ant delno: ir projektų „moksliškumas”, ir „efektyvumas”, ir „sąžiningumas”. Iš jos sužinome, kad jau nuo 2007 iki 2013 m. Vyriausybė UAB,ui yra suteikusi privilegiją naudotis Europos institucijų parama ir kartu su ministerijomis bei savivaldybėmis rengti ir įgyvendinti valstybės valdymą „tobulinančias” programas. Ten rašoma, kad per šešerius metus parengta 10 „gerosios praktikos projektų”, kurie prisidėję prie „viešojo valdymo tobulinimo Lietuvoje.” Bendradarbiauta su Vyriausybės kanceliarija, dešimčia ministerijų, šešiomis savivaldybėmis. Už jas paklota virš 52 milijonų Lt stuktūrinių fondų bei Lietuvos biudžetinių lėšų.

Tai grynai autoreklaminis pseudomokslinių banalybių leidinys, mėginantis trafaretinėmis frazėmis atsakyti į penkis klausimus: 1) pagrindinė projekto idėja, 2) projekto nauda, 3) geroji projekto praktika, 4) projekto sėkmės veiksniai, 5) projekto pamokos kitiems projektų vykdytojams. Beveik vis tais pačiais žodžiais čia išaukštinamas kiekvienos programos „tobulumas” ir „efektyvumas”. Skaitai beveik viduramžiškų liaupsių traktatą. Tik valdovų rūmuose liaupsės buvo adresuojamos valdovams ir senjorams, o čia – sau patiems. Kadangi su tomis liaupsėmis siekiama supažindinti „visuomenę, projektų rengėjus ir vykdytojus, politikos formuotojus ir įgyvendintojus”, akivaizdu, kad jų paskirtis grynai reklaminė. O tuo neblogai „išskaidrinama”, kokia banalybe čia yra paversta ir „geroji praktika”, ir „tobulinimas”, ir „efektyvumas”.

Visi šie žodžiai čia kartojami kaip užkeikimai. Jeigu tokias pagyras duotų nešališki ekspertai, tekstus dar būtų galima traktuoti rimčiau. Bet dabar čia nėra likę nieko kito be savo prekę siūlančių rengėjų savigyros. Nors kas antras trečias sakinys čia kalba apie naudą, gerą praktiką, sėkmę, efektyvumą ir pamokas, iš jų mes nieko nesužinome nei apie naudą valstybei, nei visuomenei. Iš atliktų darbų ir pasirinktų partnerių atrodytų, kad čia daugiausiai galvota apie naudą valdžiai, t.y. apie jos darbų palengvinimą („prisidėjo prie viešojo valdymo tobulinimo Lietuvoje”), be jokių sąsajų su jų gebėjimu dirbti demokratijos sąlygomis, su tarnautojų pareigingumu, atsakingumu, atliekamo darbo padorumu, teisingumu, sąžiningumu, su biurokratinio aparato mažinimu ir pan. Kodėl tų dalykų čia nėra? Atsakymas yra paprastas. Jį yra viešai suformulavęs vienas iš aukščiausių ir „sėkmingai” dirbančių Lietuvos pareigūnų: „Moralė yra ne šio pasaulio dimensija”. Vadinasi, ir čia ne atsitiktinai painiojami keturi skirtingi dalykai: programų nauda valdžiai, nauda valstybei, nauda visuomenei ir naudą sau patiems.

Skaitai tą knygelę ir savo akimis netiki: šitų dalykų jau neskiria ne tik pinigų tiekėjai Briuselyje, bet ir į nesibaigiančias bylas įsipainiojusios partijos su aukščiausio ešelono pareigūnais Lietuvoje. Kaip tada galima stebėtis, kad visos šių dienų valdžios taip sunkiai atpažįsta privačių ir viešų interesų konfliktus

Rengėjai ypač didžiuojasi savo „novatoriškomis idėjomis”, kurios įkvėpsiančios „galimus projektų vykdytojus kūrybiškai pažvelgti į viešojo valdymo problemas”, giriasi sukėlę teigiamus „kultūrinius pokyčius šalyje” ir už 52 mln. litų parengę „serijas planų”, organizavę daug mokymų, išleidę informacinių leidinių ir pan., bet veltui ieškotume paaiškinimo, kokia iš jų nauda valstybei bei visuomenei ir ar jie turės kokios nors išliekamosios vertės. Pavyzdžiui, iš čia sužinome apie tokius didelius projektų rengėjų pasiekimus – „sėkmes” ir “pamokas”: į projektų rengimą buvo įtrauktos „Vyriausybei atskaitingos institucijos” ir su jomis visą laiką buvo bendradarbiauta; jų darbuotojai nuolat buvo „supažindinami su naujomis tvarkomis”; „projekto veiklos buvo tinkamai suplanuotos”, „buvo atliekama nuodugni analizė”, „diskutuojamos pokyčių gairės ir koncepcijos”, „peržiūrėtos procedūros”, „sukurtos tvarkos”, „aktyviai ir kokybiškai taikytos projekto rizikos valdymo procedūros”. Čia įrašytas net toks unikalus išradimas: „stiprinamos įrodymais grįsto valdymo priemonių taikymui reikiamos kompetencijos”(!?); Prie rengėjų nuopelnų priskirta ir tai, kad buvo „bendradarbiauta” su Europos socialiniu fondu (projekto turinys derintas su jo reikalavimais), finansuojančiu grupės projektus. Bet užteks...

Dabar šis „moksliškos pinigų plovyklos UAB-as atėjo į Kultūros ministeriją, kad pradžiugintų patį ministrą. VEKS-o, matyt, jai dar neužteko. Tiesą sakant, tąsyk niekas rimtai ir nenukentėjo. O kodėl nepabandžius dar kartą, ypač kai to darbo imasi įgudęs „mokslininkas iš prigimties“, „psichologas“ ir „pasaulio vaduotojas“ ir yra susiklostę „tobuli“ santykiai su Vyriausybe. Nesvarbu, kad dėl to nepagerės nei darbas ministerijoje, nei Lietuvos kultūrai nebus geriau. Užtenka, kad bus įsisavinti pinigai ir naudos turės visi tie, kurie bus įtraukti į projektą.

Naivus žmogus galėtų klausti, kodėl tuo nesusidomi STT. Bet jūs pabandykite tai padaryti, kai šiandien moralė atskirta nuo šio pasaulio, o išsilavinimas yra toks, kad jau niekas nežino, kas yra kultūra. Gali laisvai volioti durnių ir kiekvieną įtikinti, kad viskas yra kultūra, kuo tik gali užsidirbti pinigus. Jeigu ministrą ir jo ekspertų komisiją pavyko lengvai įtikinti, kad surūdijusio kanalizacijos vamzdžio gabalą pavadinus „Krantinės arka”, galima jo autoriui suteikti nacionalinę premiją, tai, matyt, dar lengviau jį buvo įtikinti, kodėl dešimčiai ministerijų suteikus „tobulas“ paslaugas, jų nepritaikyti ir vienuoliktosios „tobulinimui“. O to projekto „geroji praktika“ neabejotinai liks įamžinta autoreklamoje. Daugiau šiandien vargu ar galima tikėtis.