Lietuvos kultūros kongresai jau turi nemažą istoriją. Juos rengti pradėjo 1924 m. įsikūrusi Lietuvos kultūros sąjunga, išaugusi iš liberalaus kultūrinio judėjimo, kuriam pradžią davė 1920 m. Šiauliuose įsteigtas knygų leidybos kooperatyvas „Kultūra". Tuo pačiu pavadinimu 1923 m. pradėtas leisti žurnalas. Be šio žurnalo, grožinės literatūros, jis leido vadovėlius, mokslo žinių populiarinimo veikalus, organizavo paskaitas visuomenei, rūpinosi knygų platinimu, bibliotekų steigimu. Jo pastangomis įkurtas simfoninis orkestras, liaudies teatras, steigiami liaudies universitetai. Jo skatinami Lietuvoje pradėjo  rastis krašto dvasiniam atgimimui labai reikšmingi „Kultūros" būreliai (1927-1930 m. jų jau buvo apie 300), kūrėsi jai artimos draugijos, bendrovės, sąjungos.  

    Pirmasis kongresas (81 delegatas) įvyko 1925 m. birželio 28 d. Kauno rotušėje.Svarbiausias jo rūpestis - Lietuvos švietimo būklė. Išrinktoji sąjungos taryba buvo įpareigota rengti programas suaugusiųjų švietimui, plėtoti liaudies universitetų tinklą, sutelkti visuomenės pajėgas prieš plintantį alkoholizmą ir pan. Po dviejų mėnesių susirinkęs tarybos prezidiumas, be kita ko,  iškėlė nepriklausomo kultūros fondo steigimo uždavinį. Idėja atkeliavo iš užsienio. Kai 1926 m. pavasarį laikraščiai  paskelbė informaciją apie  įspūdingą Latvijos kultūros fondo biudžetą ir sėkmingą kultūros fondo  veikimą, ji dar labiau išpopuliarėjo.

    II kongresas (1926. 08. 22-24) buvo bene didžiausias tarpukario Lietuvoje: 310 atstovų ir apie 200 svečių. Jis buvo surengtas Valstybės teatre ir sukosi daugiausia tame pačiame problemų rate, kaip ir pirmasis: švietimas, spauda, auklėjimas, sveikatos apsauga, kova su girtuokliavimu, kultūros platinimas ir rėmimas. Didelis dėmesys ten buvo skirtas Estijoje ir Latvijoje efektyviai veikiantiems kultūros fondams. Pranešimą šia tema perskaitė J. Paleckis. B. Sruoga, režisierius A. Sutkus, dailininkas A. Varnas ir kt. dalyviai vieningai siūlė pasekti kaimynų pavyzdžiu ir neatidėliojant  įsteigti fondą. Vėliau tas nusistatymas buvo reiškiamas ir diskutuojamas įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Dar tais pačiais metais V.Mykolaitis-Putinas rašė: „Mūsų lietuvių meno kūrėjų draugija buvo bandžiusi pasekti latviais ir sudarė savo Kultūros fondo projektą. Bet kai su tuo projektu kreipėsi į įtakingesniuosius Seimo tiek pozicijos, tiek opozicijos atstovus, tai paaiškėjo, kad pravesti Kultūros fondo įstatymą nėra nė mažiausios vilties." 1935 m. VIII kongrese jis vėl primena, kad fondo idėja tebėra aktuali. Romane „Krizė" (1937) kultūros fondo steigimo rūpesčiais gyvena jo pagrindinis personažas, „aušrininkas" Visvydas.

    Labai simptomiška, kad Kultūros fondo ir Kultūros tarybos nepriklausomybės problema  iki galo neišspręsta iki šiol. Tas matyti ir iš šioje knygelėje publikuotos  rezoliucijos (pkt.8). Tai bene iškalbingiausias įrodymas, koks didelis atotrūkis visada Lietuvoje buvo tarp kultūros ir politikos bei kokia to atotrūkio inercija. Iki 1930 m. kultūros kongresai buvo organizuojami kasmet. Apie jį telkėsi  gana iškilios asmenybės: prof. V. Lašas, prof. A. Purėnas, prof. V. Čepinskis, prof. V. Biržiška, prof. J. Vabalas-Gudaitis, dr. K. Grinius, prof. Z. Žemaitis, prof. M. Römeris, prof. P. Leonas, prof. A. Janulaitis, dr. J. Šliūpas, prof. K. Šleževičius, prof. V. Dubas ir kt. Stiprėjant politiniam autoritarizmui ir visuomenės gyvenimo kontrolei, augant valdžios nepakantumui opozicinėms pažiūroms, prasidėjo spaudimas ir  kongresų stūmimas iš reprezentacinių salių. O šie savo ruožtu darėsi uždaresni, ryškiau ideologizuoti, labiau akademiškesni. Siaurėjo ir tematika.

    1929 m. įvykusiame V kongrese vėl tebuvo 85 atstovai ir 20 svečių. Organizatorių žodžiais tariant, kongresas baigėsi „prislėgta nuotaika" ir nepalietęs svarbiausių dalykų. Atsirado vengimas aiškiai kalbėti apie tai, kas labiausiai aktualu.  Gerokai didesnis buvo paskutinis VII kultūros sąjungos organizuotas kongresas (1932 m. lapkričio 1 d.): 173 atstovai ir žymiai daugiau svečių. Bet perskaityti  pranešimai apie civilinę metrikaciją (prof. M. Römeris), klerikalizmą ir laicizmą (prof. J. Vabalas-Gudaitis), kariaujančią bažnyčią (A. Rondamauskis) ir katalikiškos akcijos istoriją (dr. J. Šliūpas) greičiau priminė mokslinę konferenciją negu kultūros kongresą.

    1935 m. „Naujosios Romuvos"  sukviestas lyg ir alternatyvinis VIII kultūros kongresas liudijo ne tik kongresų, bet ir viso „Kultūros" visuomeninio judėjimo pabaigą. Jo  pranešimai akademiniu požiūriu buvo įdomūs, bet skirti jau ne  kulūriniam judėjimui gilinti bei plėtoti, o teoriniams apmąstymams stimuliuoti: „Kultūra ir religija" (B.Čėsnys), „Civilizacijos problema" (J.Keliuotis), „Lietuvos istorijos problemos" (dr. Z. Ivinskis), „Lietuviško teatro gairės" (Faustas Kirša), „Lietuvių meno keliai" (doc. P. Galaunė"), „Lietuva lyginamosios civilizacijos atžvilgiu" (prof. K. Pakštas), „Lietuvių literatūros problemos" (V. Jakūbėnas). „Ginklams žvangant - mūzos tyli": karas ir okupuota valstybė viešus piliečių debatus nutraukė.

    Kai, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Sąjūdis pradėjo rengtis kultūros kongresui, mažiausiai buvo galvojama apie Pirmosios respublikos kongresų rengimo tradiciją. Daugelio ausyse „Kultūros kongresas" skambėjo respektabiliai, - ir to užteko. Ttradicijos priminimas galėjo kai kuriems žmonėms sukelti įtarimą, kad  grįžtama prie senosios ideologinės konfrontacijos, o politinį Sąjūdį pratęsęs pirmasis postkomunistinis kultūros kongresas turėjo demonstruoti visos tautos solidarumą ir liudyti jos troškimą sukurti  demokratinę, decentralizuotą, laisvų piliečių kontroliuojamą ir tautos tradicijų tęstinumą užtikrinančią kultūros politiką. 1920 m. viskas prasidėjo nuo kultūrinio judėjimo, o čia kongresas reiškė Sąjūdžio idėjų išplėtojimą į kultūros politiką.

    Jis įvyko 1990 m. tuose pačiuose Sporto rūmuose kaip ir Sąjūdžio suvažiavimas. Nors jis vyko Rusijos blokados sąlygomis, tęsėsi tris dienas: įvyko trys plenariniai posėdžiai, dirbo 15 sekcijų. Tai buvo pats didžiausias ir euforiškiausias Lietuvos kongresas. Pirmą ir, atrodo, paskutinį kartą kongreso rengėjai turėjo tokias puikias sąlygas dirbti ranka rankon su Kultūros ministerija (ministras D. Trinkūnas, viceministras G. Kuprevičius). Tada buvo parengti „Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys", „Lietuvos kultūros būklė" ir  „Kultūros kongreso nuostatos".Jie padėjo pamatus vėliau pasiūlytiems Visuomeninės kultūros tarybos, Lietuvos kultūros kongreso tarybos, nepriklausomo kultūros fondo ir Lietuvos kultūros įstatymo ir kt. projektams.

    Rengiantis II Kultūros kongresui, buvo parašyti „Lietuvos respublikos kultūros skatinimo ir apsaugos įstatymo"  bei „Kultūros politikos nuostatų" projektai. Organizacinius darbus ant savo galvos užsikrovė  kultūros viceministras G. Kazimierėnas, o prie teksto rengimo daug prisidėjo Seimo narys V. Andriukaitis. Bet šią paramą oponentai labai supolitino ir sukarikatūrino. Pirmu smuiku čia grojo ministerijos sekretoriaus vadovaujamas  aparatas, stojęs prieš kultūros įstatymą, o atsiradusi įtampa labai komplikavo kongreso dokumentų svarstymą ir priėmimą. Ne viskas tame projekte buvo gerai apgalvota, gal kiek per daug pasitikėta rengėjų autoritetu, bet darbas buvo atliktas nemažas. Nepaisant organizuoto pasipriešinimo, 1996 m. Nacionaliniame dramos teatre įvykęs kongresas įstatymo projektą palaikė, tačiau jo svarstymas buvo sustabdytas Seime.

    III kongresas, surengtas 2002 m. Vilniaus rotušėje,  išrinko reguliariai veikiančią tarybą priimtoms kongreso rezoliucijoms įgyvendinti. Pirmąsyk kongresą sudarė du etapuai: regioninis (didžiuosiuose Lietuvos miestuose) ir baigiamasis (Vilniuje). Tokia kongreso organizavimo forma buvo siekiama simboliškai išreikšti ir kartu paskatinti kultūros politikos decentralizavimą.