top of page
Juozapas Algimantas Krikštopaitis

 

Lietuvos mokslo istorikas ir filosofas, chemikas, eseistas,

habilituotas humanitarinių mokslų daktaras,

Lietuvos kultūros kongreso tarybos narys.

Gimė 1931 m. kovo 13 d. Kaune 1954 m. baigė Kauno politechnikos instituto Chemijos technologijos fakultetą. 1959–1961 m. Statybos ir architektūros instituto aspirantas. 1962 m. technikos mokslų kandidatas. 1982-1986 m. studijavo filosofines disciplinas Maskvos Lomonosovo universitete, stažavosi TSRS MA Filosofijos institute, TSRS MA Gamtos mokslų technikos istorijos institute, 1989 m. filosofijos mokslų daktaras (po nostrifikacijos pripažintas habilituotu dr.).

 

1958–1965 m. Lietuvos mokslų akademijos Statybos ir architektūros instituto, 1965–1978 m. Fizikos ir matematikos instituto (nuo 1977 m. Fizikos institutas) bei Puslaidininkių fizikos instituto mokslinis bendradarbis. Nuo 1978 m. Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto (nuo 1991 m. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, nuo 2002 m. Kultūros, filosofijos ir meno institutas, nuo 2010 m. Lietuvos kultūros tyrimų institutas) bendradarbis, 1993–2001 m. Humanizmo filosofijos skyriaus vedėjas.

 

Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo Senato narys. 1992–1999 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, nuo 1998 m. Vilniaus pedagoginio universiteto ir Kauno technologijos universiteto dėstytojas, nuo 1999 m. profesorius.

 

Nuo 1972 m. Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos mokslinis sekretorius, nuo 1996 m. pirmininkas. 1999–2001, 2003-2006, 2010-2013 m. Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas. 2002-2003, 2007-2010 m. ir nuo 2014 m. asociacijos viceprezidentas. Nuo 1996 m. vienas iš pagrindinių periodinių Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų konferencijų organizatorių. Nuo 1994 m. yra pagrindinis kasmetinės mokslo istorikų ir filosofų konferencijos „Scientia et historia“ organizatorius.

 

Mokslinė veikla

1956 -1975 tyrinėjo technologijos, fizikinės chemijos problemas, nuo 1972 m. tyrinėja gamtos mokslų ir technikos istoriją bei filosofiją, T. Grotuso mokslinę veiklą. Lietuvos istorinius, politinius, socialinius, kultūrinius ir meno reiškinius analizuoja istoriniais, struktūriniais ir kultūrinės bei socialinės antropologijos metodais.

 

Paskelbė apie 300 mokslinių straipsnių užsienio ir Lietuvos leidiniuose, parašė 11 knygų bei monografijų, per 300 mokslo populiarinamųjų, publicistikos straipsnių, esė.[1][2]. Nuolatos dalyvauja su pranešimais tarptautiniuose kongresuose bei renginiuose kaip dalyvis arba kaip vienas iš organizatorių Bukarešte, Čikagoje, Kome, Helsinkyje, Lježe, Meksike, Maskvoje, Sankt-Peterburge, Sietle, Pekine ir kitur.

 

Daugelio tarptautinių ir respublikos leidinių redkolegijų bei mokslinių tarybų narys. Už mokslinę veiklą yra apdovanotas premijomis, vardiniais medaliais (Ryga, 1985 ir Vilnius, 1995), išrinktas dviejų užsienio organizacijų − Latvijos ir Estijos mokslo istorikų ir filosofų sąjungų garbės nariu, gavęs oficialius padėkos dokumentus už sėkmingus simpoziumų organizavimus Pasauliniuose mokslo istorikų kongresuose: Meksikas (2001) ir Pekinas (2005), Tarptautinėje Europos mokslo istorikų konferencijoje (Viena, 2008).

 

Parašytos knygos

Snieguotosios viršūnės (knyga apie alpinizmą, 1959 m.)

Didžiuoju Pamyro keliu (1962 m.)

Klasikinė medžiagos koncepcija (1984 m., rusų kalba)

Fizikinė realybė kvantiniu aspektu (1986 m., rusų k.)

Prievartą patyrusiųjų laikysena (1997 m.)

Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss (2001 m.)

Saugi valstybė: idėja ir tikrovė (2004 m., su A. Rimaite)

Pasakojimų sandara: Struktūrinė tikrovę aiškinančių tekstų interpretacija (2006 m.)

Albina Makūnaitė: dramatinė dailės poetika (2006 m.)

Nepakartojamos akimirkos: susitikimai su kultūros kūrėjais (2011 m.)

Išmintis, atsiverianti pažinimo kelyje (2013 m.)

bottom of page