AR MOKSLO VISUOMENĖ YRA PASIRYŽUSI ATLIKTI JAI SKIRTĄ MISIJĄ?
J. A. Krikštopaitis
Prieškario Lietuvos aukštojo mokslo institucijos subrandino galingą plejadą išsilavinusių asmenų, įsiliejusių į aktyvią kūrybinę veiklą. Jie – tai tas XX a. Nepriklausomos Lietuvos intelektinis pagrindas, ant kurio formavosi plati, įvairiapusė modernios valstybės raiška, jos gyvybingumo galia. Be aktyvios šio intelektinio potencialo veiklos nebūtų pavykę išgelbėti nacionalines vertybes Antrojo pasaulinio karo metais ir vėlesnių smurtinių įvykių sūkuriuose. Pabrėžiu: prieškaryje (3-ias ir 4-tas dešimtmečiai) įgyta švietimo ir aukštojo mokslo sistemų patirtis tapo ne tik esminiu kultūrinės rezistencijos faktoriumi, bet ir tautos išlikimo vertybe karo metais bei pokaryje.
Ir štai dabar iškyla klausimas „Ar Lietuvai kaip ir kitoms dviem Baltijos pajūrio valstybėms – Latvijai bei Estijai pakaks praeityje sukauptų nacionalinių vertybių, siekiant oriai išlikti Europos integracijos audrose?“ Tas klausimas, kaip rodo pastarųjų mėnesių įvykiai, yra ir aktualus, ir svarbus. Bet prieš mūs iškyla kitas, net svarbesnis klausimas: „Gal mes jau esame pasiryžę atsisakyti ilgai ir sunkiai brandintos savasties – savojo autentiškumo; gal ši ypatybė mums trukdo „pasinerti“ į eurointegracijos siūlomus „malonumus“? Manau tuos klausimus turėtų svarstyti mokslinė visuomenė, pasitelkusi istorinės ir politinės patirties išmintį, grįsta tyrimais ir jų rezultatų analize. Tai įpareigoja mus – mokslininkams ne tik prognozuoti, bet ir paruošti bendrų veiksmų strategiją. Grėsmingai artėjanti bėda akivaizdi: šiandien nematau veiklių asmenų, kuriems paminėti reikalai rūpėtų labiau nei komfortas ir sotaus gyvenimo siekiai.
Naujų vertybių paviliotiems asmenims mano keliami klausimai gali atrodyti sentimentalūs ir styrantys tarsi gėdingos reliktinės ataugos. Bet istorinė savimonė, pilietinė pareiga ir mokslininko etika reikalauja kelti esminius tautos kultūrai klausimus ir stengtis juos neatidėliojus nagrinėti. Deja, mes esame įsukti į vykstančios šalia mūsų politinių, ekonominių ir socialinių įvykių sūkurį, kuris trukdo susikaupti esmingam darbui. Kiekvieną mūsų žingsnį lydi klausimas „Ar pavyks gauti lėšų siekiamiems valstybei ir kultūrai reikšmingiems tikslams?“ Štai, todėl nuolat pasukame į laikinų, bet „naudingų“ (finansuojamų) vienadienių uždavinių akligatvius.
Labai pavojinga pasiduoti šiandien viliojančiai skambančiam šūkiui „viską sutvarkys visagalė rinka“. Šią frazę mėgsta deklaruoti išsigimstančio liberalizmo ekstremistai, įsigalintys posovietiniame areale. Manau, sąžiningas ir kompetentingas mokslininkas išdrįs atsakyti: „Ne, ne viską gali išspręst rinka – ji nėra visagalė“. Dar daugiau, absoliutizavus tezę viską sutvarkys rinka, atsiranda tendencijos, ardančios civilizacijos pagrindus. Juos skaldo kraštutinai techologizuotas gyvenimo būdas ir iš to plaukiančios pasekmės. Bėda ta, kad rinkos faktorius yra bejėgis stimuliuoti kultūros sritis ir mokslo fundamentaliuosius dalykus, kurie yra būtini nepriklausomos ir identitetą puoselėjančios valstybės tikslams. Kita jau įsišaknijusi blogybė – tai nuolatos vykstanti vyriausybių kaita. Mat kiekviena valdžia, inicijuojanti naujus politinius bei taktinius valdymo sprendimus, išmuša iš vagos kūrybinę bei intelektinę veiklą; čia nukenčia universitetų darbas, reikalaujantis nuoseklumo ir atidos. Mes tai patiriame „savo kailiu“ kasdien.
Pasaulyje vyraujanti civilizacija vis atkakliau meta akademiniam mokslui iššūkį, reikalaujantį paklūsti nurodymui: „mokslas privalo siūlyti konkrečias inovacijas“. Priėmus šį iššūkį, du dalykai lieka neapibrėžti: kaip išpildyti mokslo misiją, skirtą tautos kultūrai, ir kaip pasiekti radikaliai reikšmingų inovacijų? Kaip tai suderinti? Manau, tai neįmanoma. Suderinimas neįmanomas dėl dviejų esminių faktų.
Pirmasis faktas skamba taip: mokslo misija, skirta tautos kultūrai, reikalauja komercijai nenaudingų darbų. Suprantama, tokiems darbams neįmanoma gauti finansavimo iš komercinės srities (mecenavimas mūsų krašte dar nesubrendęs veiksmas – realiai jo dar nėra); lieka tik valstybinė parama, bet čia turi būti kryptingai angažuota valstybinė kultūros strategija; deja, ji nenaudinga politiniams „žaidimams“ ir iš to plaukiantiems ekonominiams tikslams. Todėl neturime tikros strategijos – egzistuoja tik trumpalaikės užduotys. Jei vyriausybių lyderiai gebėtų ir norėtų rimtai žvelgti į ateitį, suvoktų, kad kultūra kaip civilizacijos vertybė yra esminga investicija visomis jos prasmėmis.
Antrąjį faktą apibudinanti tezė: mokslo misija, siekianti iš esmės naujų, ypatingai fundamentalių rezultatų, reikalauja didelių laiko ir fizinių resursų, o svarbiausia – milžiniškų investicijų. Be jų neįmanomi jokie esminiai ir radikalūs atradimai. Deja, Baltijos šalys laiko resursus jau prarado, o fiziniai bei intelektiniai ištekliai sparčiai senka; taip pat akivaizdu: milžiniškos investicijos plaukia kitomis kryptimis. Iškyla dilema – suderinti nesuderinamus dalykus. Jei mums svarbu neprarasti tautines vertybes ir savitumą, turime ryžtis inovacijų sąskaita didinti kultūros finansavimą. Toks dalinis priešybių derinimas, perskirstant prioritetų svorius, reikalauja ir aiškios kultūros politikos strategijos, suderintos su visais valstybės strategijos parametrais. Deja, nė viena Baltijos valstybė neturi aiškios ir stabilios strategijos. Ji keičiasi kartu su valdžios kaita. O tai reiškia, kad tautinio išlikimo problema yra kebli; bet tikrą pavojų kelia mūsų pačių neryžtingumas spręsti esmines problemas.
Šias nelinksmas mintis pakaitino žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ 55-rių metų veiklos sukaktis, sutapusi su jo uždarymu. Priežastis banali – fondai nustojo remti žurnalo, nenuilstamai Lietuvoje platinančio mokslinę mintį, leidybą. Vertindami numatomas mūsų kultūrai skaudaus įvykio pasekmes, mes – mokslinės bendruomenės nariai – privalome pripažinti žurnalo nuopelnus mūsų tautai: leidinys kartu su tekstų autoriais, atlikdamas garbingą visuomenės švietimo misiją, ugdė pagarbą mokslui ir pasitikėjimą intelekto galioms, plėtė istorinės minties ir bendro išsilavinimo horizontus.
Vartant storus Mokslo ir gyvenimo įrištų rinkinių puslapius iš atminties labirintų išnyra didžios Lietuvos gamtos mokslų figūros – Pauliaus Slavėno, Juozo Matulio, Jono Janickio, Povilo Brazdžiūno, Kazimiero Baršausko ir eilė kitų. Sunku čia būtų išvardinti visus dorus bei iškilius inteligentus, kurie nebuvo užsisklendę siauroje savo srityje, nes jiems rūpėjo paties mokslo esmė, kultūros vertybių kūrimo reikalai. Jie jaustųsi įžeisti, jei kas juos pavadintų intelektualais. Šie mūsų iškilūs šviesuoliai pasišventė visuomenės švietimui, lavinimui, nes gerai žinojo, kad šalies ateitį gali lemti mokslo žmonės, plačiai atvėrę akis kultūros reikalams. Dabar jau sunku aptikti tokio masto egzotinę retenybę – inteligentą. Juos sutrypė, pažemino egoistinės elgsenos asmenys, turintys gerą išsilavinimą ir dėl tos priežasties nesigėdinantys išdidžiai pareikšti „mes intelektualai“. Tai žmonės, kuriems rūpi bet kuria kaina dominuoti visuomenėje ir „blizgėti“ TV ekranuose, paniekinus kitus –šalia esančius.
Pastaraisiais metais teko išgirsti žodžius iš aukštų akademinių tribūnų, teigiančius, kad mokslas Lietuvoje populiarinamas prastai. Keista, kad tai skamba iš mokslą atstovaujančių asmenų lūpų, kurie patys neprenumeruoja mūsų mokslą populiarinančių leidinių: žurnalo Mokslas ir gyvenimas ir savaitraščio Mokslo Lietuva (tuo klausimu specialiai pasidomėjau). Tad kas gi turėtų tuo užsiimti, jei ne akademinio gyvenimo dalyviai? Kai dar aktyviai reiškėsi mūsų sparčiai retėjantis paskutiniųjų inteligentų būrelis, toks klausimas nebuvo kilęs. Aukščiausius akademinius laipsnius bei vardus turintis mokslininkas-inteligentas niekada ne tik su malonumu rašė populiarius straipsnius, bet ir aktyviai skatino tai daryti jaunąją tyrinėtojų kartą. Jis tai suprato ir kaip pilietinę pareigą, ir kaip savo garbingą misiją, tęsiančią Vasario 16-tosios Lietuvos inteligentų tradiciją – nuolatos rūpintis tautos išsilavinimu.
Ir dar, jei kalbame apie kokybiškas studijų programas, tai derėtų nepamiršti, kad mokslinės minties skleidimo visuomenėje gebėjimas turi būti puoselėjamas mūsų universitetuose. Visų pirma todėl, kad žinių perteikimas visuomenei yra vienas iš universalaus žinojimo elementų (prisiminkime pradinę sąvokos universitas reikšmę). Be to, studijų metas yra palankiausias periodas įdiegti jaunam žmogui poreikį savo žiniomis dalintis su kitais, išmokyti jį perduoti mintis dviem pagrindinėms kryptimis – profesionalams ir visuomenei, t.y., sugebėti vienu atveju reikšti mintis dalykiškai (mokslinės srities žinovams) ir kitu – populiariai. Man net keista čia – Lietuvoje kalbėti apie tai, žinant kaip savo akademinę veiklą plėtoja prestižą turintys vakarų universitetai. Esu susipažinęs su Niujorko universiteto Politechnikos instituto darbu ir todėl žinau, kad šio akademinio instituto Humanitarinių ir socialinių mokslų fakultetas turi bakalaurinių ir magistrinių studijų programas, skirtas ruošti žurnalistus, rašančius apie mokslą ir technologiją. O šalia to čia skaitomi būsimiems inžinieriams paskaitų kursai, supažindinantys su etika, psichologija, rašymo kultūra ir kitomis specialistams būtinomis socialinių ir humanitarinių disciplinų žiniomis. Įdomu pažymėti, kad ten veikia seminaras, nagrinėjantis ir kritiškai vertinantis mokslą populiarinančios spaudos tekstus. Taip pat žinau, kad garsėjantys savo studijų kokybe Kalifornijos (Berklyje), Džono Hopkinso, Kornelio universitetai darbuojasi mokslo ir visuomenės konsolidavimo kryptimis. Analogiškai tematikai tinkamą dėmesį skiria arti mūsų esantis Helsinkio universitetas. Matydamas kaip rūpinamasi mokslo propagandos reikalais svečiose šalyse, darosi nejauku savoje paniurusioje ir iniciatyvas slopinančioje padangėje.
Turime didžiuotis, kad apie mokslą rimtai pasakojo Mokslas ir gyvenimas – vienintelis žurnalas, iškėlęs garbingo žodžio vėliavą, nesuterštą reklamos ir informacinių šiukšlių. Mažai kas žino, kaip sunkiai sekėsi redakcijai prikalbinti šiek tiek į priekį prasiveržusį mokslininką, kad jis parašytų apie savo sritį nors vieną puslapėlį. Visa laimė, kad inteligentų puoselėta švietėjiška tradicija iki šiol ruseno: žurnalą gerbė, vertino ir straipsnių autoriai, ir ištikimi skaitytojai.
Plinta apgailėtina mintis, kad mūsų visuomenei pakaks gražių vaizdų ir paviršutiniškai rašančių importinių žurnaliukų Iliustruotas mokslas ir Iliustruota istorija. Drįstų paklausti: ką skaitytojas ten aptinka? Visiems, kurie domisi mokslu, ten randa jau žinomus dalykus ir dar šiek tiek vėluojančių naujienų. Leidinukai tarsi vaikiškas barškutis atrodo gražiai: puiki spauda, išraiškingas nuotraukų ir paveiksliukų montažas daro įspūdį pramogų mėgėjams, kaip ir jų garbinamo Disneyland‘o triukai. Tad drįstu paklausti: Koks paminėtų žurnaliukų indėlis į mūsų kultūrą? Atsakymas akivaizdus – nulinis.
Džiugu, kad pagaliau pasirodė pirmieji informatyvaus, versto į lietuvių kalbą žurnalo National Geographic numeriai. Tik mane kankina negera nuojauta: mūsų dabar sujaukta visuomenė gali jo neįvertinti. Dėl šios priežasties turėjo užsidaryti turiningo žurnalo Scientific American lietuviško vertimo leidinys, taip ir neprasiskverbęs į Lietuvos skaitytojų namus.
Ar galėjo su minėtais dviem rimtais žurnalais konkuruoti kuklus, ir tik keliais grašiais šelpiamas Mokslas ir gyvenimas? Čia žodis „konkuruoti“ netinka, nes sąmoningų žmonių visuomenėje turėtų vykti draugiškas lenktyniavimas ar bendradarbiavimas (kooperacija). Bet jei ir tai būtų sunkus reikalas, galima siūlyti kiekvienam leidiniui garbingą savarankišką darbą savo užsibrėžtų tikslų ribose. Todėl į iškeltą klausimą atsakau – nekonkuruoti, bet judėti dvejų veiklos pobūdžių kryptimi: kūrybinio bendradarbiavimo ir savarankiškos leidybinės veiklos, siekiančios lenktyniauti dalykinės kompetencijos plotmėje. Mokslo ir gyvenimo privalumai: jo tekstuose buvo kaupiamas intelektinis turtas jau yra Lietuvos kultūros vertybė, bylojanti apie mūsų mokslinės veiklos raidą, apie iškilias asmenybes, apie svarbius krašto kultūrai įvykius. Jame rasime ir naujausias žinias iš priekinių mokslo linijų, ir temas, aptariančias mūsų mokslo bei visuomenės tendencijas – rimtai argumentuotas jų analizes ir net prognozes. Nė vienam importuotam leidiniui tie dalykai nerūpi ir nerūpės. Pažvelgus į visų Mokslo ir gyvenimo žurnalo numerių sankaupą, nesunku įsitikinti, kad tai enciklopedinio pobūdžio lobynas, kuriuo turėtų didžiuotis visuomenė, o ypač akademinė bendruomenė. Bet ar rūpi kam, kad, abejingi kultūrai asmenys, lėtai smaugdami žurnalo leidimą, galop sunaikino savo nepakartojamą, ilgai kauptą intelektinį turtą, kurį privalome vadinti nacionaline vertybe.
Straipsnio klausiamos formos pavadinimas reikalauja tiesaus atsakymo. Apibendrinus tai kas čia buvo išsakyta, atsakymas skambėtų taip: dabartinė visuomenės dalis, atstovaujanti mokslo sritis, jau yra praradusi gebėjimą atlikti tautos kultūros ugdymo ir jos savigynos galių vystymo misiją. Toks atsakymas provokuoja platesnį pokalbį, plaukiantį iš paliestos temos, bet tai jau kito straipsnio reikalas.
P.S. Pirmoji straipsnio pusė remiasi autoriaus tekstu, skaitytu plenariniame XXV Tarptautinėje Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijos posėdyje (Vilnius, 2012.09.04). Antroji dalis – tai pakoreguotas „Mokslo ir gyvenime“ (2012, nr. 11) skelbtas tekstas. 2012- 2013m. 2013 06 04 00:00