Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Prezidentei J. E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui A. Butkevičiui
Žiniasklaidai
DĖL VARDŲ IR PAVARDŽIŲ RAŠYMO
LR ASMENS DOKUMENTUOSE
LIETUVOS INTELEKTUALŲ PAREIŠKIMAS
2015 m. birželio 17 d.
Lietuvos Respublikos Seimas, Konstitucijos salė
LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto Pirmininkei p. Audronei Pitrėnienei
LR Teisingumo ministrui p. Juozui Bernatoniui
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Pirmininkei p. Daivai Vaišnienei
2014 m. kovo 21 d.
DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYMO DOKUMENTUOSE
Esame nepaprastai sutrikę dėl to apgailėtino neįgalumo, kurį rodo mūsų oficialios institucijos, vėl iš naujo beviltiškai įpainiodamos Lietuvą į tą situaciją, kuri daro ją nesugebančią susidoroti su tokiu be galo paprastu, jau beveik prieš šimtą metų detaliai išdiskutuotu ir nesunkiai išspręstu uždaviniu, kaip svetimų pavardžių rašymas mokslo veikaluose ir dokumentuose. Ir gėda, ir bėda, ir tarptautiniai konfliktai. Nesuprantama, kam to reikia.
Visas tekstas patalpintas čia.
Kreipimasis dėl lietuvių kalbos vartojimo
KONFERENCIJA: Lietuvių kalba šiandien
LIETUVOS KULTŪROS KONGRESAS ir LIETUVIŲ KALBOS INSTITUTAS
2013 m. rugsėjo 19 d. Lietuvių kalbos instituto salė
Tik meistriškumas suteikia orumo
Marija Liudvika Drazdauskienė, 2012 m. spalio 3 d.
Nors Jūratė Laučiūtė įtikinamai paaiškino skirtumą tarp kumečio ir liokajaus („Kumečiai ar liokajai?“ // LŽ, Nr. 226, 2012.10.03, p.4), su šios autorės bendraisiais argumentais neįmanoma sutikti. Pirmiausia ir tik trumpai, minėtos sąvokos neišsemia nei visuomenės sandaros, nei jos neigiamybių ir socialinės kultūros niekaip nepaaiškina. Gi kultūroje svarbu ne pavadinimai, kurie tikrai gali būti niekinantys, o santykiai tarp žmonių. Visuomenės spektras neapsiriboja valdininkais/mokslininkais ir kumečiais/liokajais. Visos mums žinomos visuomenės yra hierarchinės struktūros, kurių viršūnėje yra karalius/imperatorius/prezidentas, o apačioje – tarnas/tarnautojas/„paslaugų teikėjas“. Nesileidžiant į sociologiją, galima prisiminti, kokią įtaigą turi tie grožiniai personažai, kurie pasigaili vergo, dosniai atsilygina tarnams ar pakyli nuskriaustą. Tokie aukšto rango poelgiai – ne paistymai, nes kilnūs ir sąžiningi tarnai būna verti aukščiausio atlygio. Šios sąvokos irgi dar nedaug paaiškina. Prasmė yra santykyje. Sąžiningas tarnas pripažįsta viršenybę, o kilnus būna dėl savo darbo išmanymo. Visumoje tokie santykiai turėtų būti apibendrinti kaip pagarba hierarchijai.
Visas straipsnis patalpintas čia.
Kalba – kultūros reiškinys, reikalaujantis savidisciplinos
Marija Liudvika Drazdauskienė, Lietuvos Kultūros Kongreso Tarybos sekretorė
Žmogaus kalba kaip niekas kitas liudija jo kultūrą ir yra vienas svarbiausių kultūros komponentų ir resursų apskritai. Nesvarbu, ko tikisi grubiai juokaujantys žmonės ir ką mano įvaizdžio kūrėjai, joks žmogus negali paneigti to įspūdžio apie save, kurį suteikia jo kalba. Politikų kalbos frazės rodo, kad jie kalba žemu šnekamuoju stiliumi. Gi kalba auditorijai (pavyzdžiui, Seime ar susitikimuose, per televiziją, radiją ar net telefonu) žmogų įpareigoja kalbėti kuo gražiau arba, pageidautina, kuo neutraliau. Viešuose pasisakymuose ne vieta demonstruoti savo liaudiškumą.
Visas straipsnis patalpintas čia.