PRISITAIKYMO VARIANTAI
Norėdami suprasti save ir savo istoriją, turime aiškiai įsivaizduoti, kas vyko su mumis ir mumyse sovietinės okupacijos metais. Okupacinė būtis yra ir dar ilgai bus filosofų, istorikų, sociologų, psichologų ir kitų kultūros žmonių apmąstymų objektas. Vienas iš tokių apmąstymų yra neseniai išėjusi Nerijos Putinaitės knyga „Nenutrūkusi styga“ – rimtas ir įdomus darbas, vertas įdėmios analizės. Aš čia neketinu jo visapusiškai aptarinėti, bet norėčiau sustoti prie teiginių, su kuriais negaliu sutikti.
N. Putinaitė įžvelgia tris Lietuvos visuomenės santykio su okupacine tikrove formas: rezistenciją, kolaboravimą ir prisitaikymą. Knygoje ją domina visų pirma prisitaikymo fenomenas. Ji pažymi jo nevienareikšmiškumą ir nevienavertiškumą, bet iš esmės ją domina oficialioji ir masinė lietuvių kultūra ir tai, kaip jos poveikis atsiliepia dabarties žmonių mentalitetui ir elgsenai. Daugelis autorės teiginių yra įtikinami, tačiau knygoje išsakomas požiūris į tautinio prado vertę ir vaidmenį sovietmečiu ir dabartyje man neatrodo pagrįstas. Autorė priklauso prie tų, kurie linkę iš esmės supriešinti tautiškumą ir pilietiškumą arba, kaip ji linkusi sakyti, demokratiškumą. Esą daugeliui lietuviška sovietinė tvarka būtų buvusi visiškai priimtina, jeigu ji būtų buvusi lietuviška: priešiškumas „rusiškumui“ buvęs daug didesnis negu sovietiškumui. O sovietinė valdžia tokią situaciją sumaniai panaudojusi savo reikalui. Tam tikra dozė „lietuviško patriotizmo“ buvusi leidžiama, dargi pageidaujama, kaip „garo nuleidimas“ susitvenkusiam visuomenės nepasitenkinimui neutralizuoti.
Iš dalies tai tiesa, jeigu kalbame apie oficialiąją kultūrą, bet toli gražu ne visa tiesa. Oficialusis „daugiatautiškumas“ tapo priedanga faktinei tautų engimo politikai. Su pavydu sovietinė valdžia žvelgė į JAV kaip į „tautų katilą“, kuris labai lengvai, be jokios prievartos, sulydo įvairiausių tautų imigrantus į vieną „amerikiečių tautą“, kalbančią angliškai. Užtat nuo Antrojo pasaulinio karo TSRS vis labiau į užmarštį stūmė savo konstitucijoje užfiksuotas tautų lygiateisiškumo idėjas, naujame valstybės himne, pakeitusiame Internacionalą, virš kitų iškeldama „didžiąją rusų tautą“. Iš čia plaukė, beje, tuo metu suklestėjęs ir valstybinis antisemitizmas.
Sistemingai aptarti šią politiką būtų jau specialios studijos reikalas, stabtelėsiu tik prie ryškiausių jos momentų.
Akivaizdus buvo tautinių kalbų engimas rusų kalbos naudai. Oficialus rusų kalbos protegavimas vyko visur, skatinant ir reikalaujant ją vartoti visokio lygio susirinkimuose, konferencijose ir pan., taip pat raštvedyboje, dalykiniame susirašinėjime. Norėta rusų kalbą padaryti vienintele mokslo kalba. Lietuvoje lietuvių kalbą vis labiau stengtasi nustumti vien į privatumo sferą. Vis daugiau laiko ir lėšų skirta rusų kalbos mokymui vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, ypač po vadinamosios Taškento konferencijos. Buvo stengiamasi įskiepyti požiūrį, kad rusų kalba yra visų gimtoji kalba, o savoji – tik kažkokia vietinė mažareikšmė šnekta. Apie tai su subtiliu humoru yra užsiminęs kun. V. Aliulis „Vieno žąsiaganio istorijoje“, kaip įvairių tautybių vienuolės galėjusios susikalbėti tik „na rodnom ruskom jazyke“. Natūralu, kad buitinėje plotmėje (pašte, troleibuse, gatvėje) tai įgaudavo kartais itin bjaurių ir įžeidžiančių formų („Govorite po čelovečeski, a ne na svojom sobačim jazyke“ – „Kalbėkite žmoniškai, o ne savo šuniška kalba“).
Įprastas buvo nuolatinis rusų tautos išskirtinumo, pranašumo, svarbumo iškėlimas kitų tautų atžvilgiu. Tai labai ryšku sovietinėse istorinės praeities rekonstrukcijose, kurios buvo privalomos. Galiojo griežta direktyva pozityviai vertinti Lietuvos įjungimą į Rusijos imperiją XVIII a. pabaigoje ir surasti tam žūtbūt „argumentų“. LDK konfliktuose su Rusija visados palaikyti pastarosios pusę ir pan. Proteguoti tyrinėjimai apie lietuvių ir rusų kultūrų ryšius, būtinai pabrėžiant rusų kultūros dominuojantį vaidmenį. Kalbant apie vadinamąją „tautų draugystę“, visur rusų tauta iškeliama kaip svarbiausia ir vadovaujanti. Negalėjo būti istorinės temos kūrinio be rusiškojo motyvo, be teigiamo personažo ruso (žinomas ir pašiepiamas anuomet pavyzdys, kaip V. Klovos „Pilėnuose“ atsirado rusų kunigaikštis Danila).
N. Putinaitė teigia, kad valdžia leidusi „liaudiškąjį“ lietuviškumą, bet eliminavusi iš jo valstybinį momentą. Tačiau ji niekur nekalba apie pastangas tą draudimą pralaužti ir valstybės idėją išlaikyti gyvą visuomenės sąmonėje. Štai, visaip reikalauta vengti žodžio „tėvynė“, nes jis implikavo valstybingumą, pilietiškumą. Jeigu Lietuva, tai tik Tarybų Lietuva. Skatinta vartoti tik „gimtinę“, „tėviškę“, „Nemuno kraštą“ ir panašius eufemizmus, iš piršto laužtą „mažąją tėvynę“ (nes rusų kalba neturi gimtinei atskiro žodžio). Tėvynė tegalėjo būti „didžioji Tėvynė“. Turint tai mintyje, galima suprasti, kokią euforiją kėlė Lietuvos vardo skandavimas Just. Marcinkevičiaus „Mažvydo“ finale. Tai tik dabar Lietuvos vardą nuvalkiojo krepšinio ir kitokių sportų „fanai“.
Didelio pritarimo ir supratimo susilaukdavo spektakliai ar poetiniai tekstai, kuriuose buvo išsakomos, dažnai simbolių ir metaforų forma, idėjos, kurios kirtosi su oficialia ideologija. Su jauduliu ir pasigėrėjimu žiūrovai sekė Just. Marcinkevičiaus „Mindaugą“, kuris, šalia kai kurių abejotinų idėjinių motyvų, bene pirmą kartą sovietmečiu viešai aukštino ir poetizavo Lietuvos valstybingumą. Iš spektaklio prieš premjerą buvo ideologinių funkcionierių pašalintas svarbiausias finalo akcentas – turėjęs scenoje nušvisti Vytis, ir visi apie tai žinojo. Bet žiūrovų vaizduotėje valstybės ženklas vis tiek pasirodydavo spektaklio pabaigoje. Arba „Katedros“ finalas, simbolizuojantis valstybės (LDK) griūtį, o kartu teigiantis tautos – jos kultūros, meno, dorovės – išlikimą. Šūkis „Žlugo valstybė, bet gyvuoja tauta“ buvo kilęs po XVIII a. tragiško valstybės padalinimo. Bet jis buvo svarbus, palaikantis ir sovietinės okupacijos metais, performuluotas Putino „Sukilėliuose“. Buvo svarbu žinoti, jog tauta yra kažkas stipresnio ir pastovesnio už valstybę: kol tauta gyva, galimybė atstatyti valstybę visados išlieka.
Dar vienas prisitaikyme slypėjęs nepasidavimo politinei prievartai pavyzdys glūdėjo daugelio žmonių santykyje su poezija, su poetiniu žodžiu. Tai tokie reiškiniai kaip, pavyzdžiui, Laimono Noreikos kelionės po Lietuvą su lietuvių poezijos vakarais – Maironio, V. Mykolaičio-Putino, Just. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio, „aušrininkų“ eilėmis, su Simono Daukanto proza. Ar galėtume paneigti čia slypėjusį didelį nacionalinio identiteto išsaugojimo potencialą, ugdymą jausenos, visiškai svetimos sovietinei pasaulėvokai? Minios klausytojų, ašaros dažno akyse – ar tai nebuvo autentiškų, gilių išgyvenimų išraiška, o ne paprastas sovietinis sentimentalumas? Prisimenu epizodą iš savo pedagoginio darbo praktikos. Turėjau seminarą lituanistams neakivaizdininkams – tai buvo daugiausia kaimų ir miestelių mokytojai, vidutinio amžiaus žmonės. Buvo ką tik išėjusi Just. Marcinkevičiaus baladžių poema „Devyni broliai“ apie pokario partizaninį karą. Studentai jos dar nebuvo matę. Atidėjau seminaro temą ir perskaičiau poemos tekstą. Reakcija buvo tokia, kokios niekados nepamiršiu: tyla, iš nuostabos išplėstos akys, daugelis šluostėsi ašaras, kelios moterys raudojo, užsikniaubusios ant suolų – taip prasiveržė metų metais slopinta kančia, ilgalaikis priverstinis tylėjimas. Kas tai, valdžios leistas „garo nuleidimas“?
Anų laikų poezijos skaitymus, populiarių spektaklių lankymus jau seniai šitaip pavadino T. Venclova, šiandien tai daro N. Putinaitė ir darytų gal ne vienas jos šalininkas. Bet aš manau, kad tai ta poetinio žodžio galia, kurią XIX a. pradžioje yra nusakęs senasis Goethe genialioje „Marienbado elegijoje“: ,,Und wenn der Mensch in seiner Qual verstummt,/ Gab mir ein Gott zu sagen was ich leide“. – „Jeigu žmogus kančioje netenka žado,/ Tai man dievai leido pasakyti, ką aš kenčiu“. Poetas įvardija tai, ko nepajėgia padaryti šiaip žmogus, jis kalba už visus. Ką gi, šiandien tikriausiai čia reikėtų apsieiti be Goethe's stiliaus pakilumo ir kalbėti apie terapinę poezijos funkciją, bet esmės tai nekeičia.
N. Putinaitė sako, jog visos tos poezijos ir kiti menai tebuvę tik narkotikai ir raminamieji, kuriuos siūliusi sovietinė valdžia, kad atitrauktų žmones nuo pasipriešinimo totalitarizmui. Bet juk realiame pasipriešinime dalyvavo tie patys žmonės – poezijos klausytojai, teatrų lankytojai, liaudies dainų dainuotojai, kurie 1991 m. sausį atkovojo ir apgynė savo valstybingumą, masiškai stovėjo Baltijos kelyje. Vadinasi, poezijos, teatro bei kitų menų tariamieji „narkotikai ir raminamieji“ šių žmonių nepaveikė, nenuslopino.
N. Putinaitė cituoja Stalino laikų V. Reimerio, A. Venclovos, T. Tilvyčio, J. Šimkaus eiles, kaip sentimentalinio patriotizmo pavyzdžius, kuris nebuvęs pavojingas valdžiai. Teisybė, šitokiu patriotizmu gyveno dalis prisitaikiusios visuomenės, bet jis nebuvo tas autentiškasis, kuris sudarė svarbų tautos atsparos ramstį. N. Putinaitė probėgšmais pastebi, kad iš tikrųjų nacionalumas yra svarbus asmens integralumo dėmuo, bet šitai pastebėti probėgšmais yra nepakankama. Yra esminis dalykas, kad sovietinis totalitarizmas buvo kuo glaudžiausiai susipynęs su rusiškuoju nacionalizmu. Siekis buvo sulydyti visas SSSR tautas bendrame katile, ir sulydyti visų pirma rusifikuojant. Tad kova už demokratinės valstybės atkūrimą ir už tautos kultūros gyvavimo ir plėtotės laisvę buvo neatskiriami dalykai. Jie netrukdė nei kultūriniam atvirumui, nei multikultūrinės modernios valstybės sampratai.
Gal aiškiausiai tai buvo deklaruota jau Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos švietimo reformos dokumentuose. 1992 m. vasarą Švietimo ministerijoje lankėsi didžiulė delegacija iš Vokietijos, kurią sudarė visų žemių žiniasklaidos atstovai. Jie norėjo pamatyti, ką naujai atsikūrusi valstybė galvoja apie švietimą, taip pat, koks jos santykis su tautinėmis mažumomis. Ir kai jiems buvo išdėstyta naujoji švietimo koncepcija ir pasakyta, jog laikomasi principo, kad vaiko ugdymas turi vykti savosios kultūros terpėje, jie sukluso, išsigandę galimo nacionalizmo. Bet kai išgirdo, kad toks ugdymas garantuojamas kiekvienos valstybėje gyvenančios tautos vaikui, kai pamatė valstybės leidžiamus lenkiškus ir rusiškus vadovėlius, kuriais aprūpinamos mažumų mokyklos, jie negalėjo (ir nesistengė) nuslėpti nuostabos ir pasigėrėjimo. Jie vartė gražiai išleistus vadovėlius pradinukams, rodė vieni kitiems. Jie šiuo atžvilgiu neturėjo mums ką pasakyti ir ko pamokyti – reta demokratinė valstybė taip ryžtingai ėjo kultūrų atvirumo linkme.
Nevaisingas, dargi žalingas ir šiandien tautiškumo (etniškumo) ir pilietiškumo supriešinimas, kokį randame Putinaitės knygoje. Tie du pradai neneigia vienas kito, o tik sustiprina ir pagilina. Tautinė tapatybė yra istorinė kategorija. Šiandien ji yra pagilinta valstybingumo, pilietiškumo vertybėmis. Turėtume neužmiršti ir naudotis iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio ateinančia S. Šalkauskio tautos samprata, kuri, kad ir pažymėta kai kuriais ano laikmečio ženklais, ir šiandien savo esminiais teiginiais tebėra labai aktuali. Turiu mintyje, kad ji siejama su doroviniu apsisprendimu, su kritiškumu savosios tautos atžvilgiu, su kategorišku reikalavimu tautą ugdyti dorovinių, intelektualinių, kūrybinių galių stiprinimo linkme. Šiandien būtina tautinę tapatybę ugdyti, siejant ją su pilietiškumu bei demokratiškumu, o ne jos atsisakyti pastarųjų vardan.
