Lietuvos muzikinei kultūrai atvėręs duris į pasaulį

In memoriam Saulius Sondeckis. 1928 spalio 11 – 2016 vasario 3.

Po sunkios ligos šią laikiną būtį paliko daugybe garbingų vardų paženklintas menininkas.

Smuikininkas, dirigentas, Lietuvos nusipelnęs, liaudies artistas, SSRS liaudies artistas, profesorius Saulius Sondeckis – Valstybinės, Vyriausybės, Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas, apdovanotas Gedimino I ir V laipsnio ordinais, Sausio 13-sios medaliu, Jam suteikti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Šiaulių universiteto garbės daktaro, Sankt Peterburgo N. A. Rimskio Korsakovo muzikos akademijos garbės profesoriaus vardai. Apdovanotas Pirmojo laipsnio Austrijos Garbės kryžiumi už indėlį į mokslą ir meną, Estijos Marijos žemės Baltojo kryžiaus ordinu, Danijos Karališkuoju riterio kryžiumi, Kavalieriaus kryžiaus ordinu už nuopelnus Lenkijos respublikai, Bulgarijos Rusės m. Garbės ženklu, Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) aukso medaliu, Pasaulio labdaros aljanso „Taikos puoselėtojo“ („Mirotvorec“) žvaigžde, Vilniaus m. savivaldybės Žygimanto Augusto medaliu, Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinu, Garbės ordinu už indėlį vystant muzikos meną ir tvirtinant Rusijos ir Lietuvos kultūrų ryšius. Šiaulių ir Mažeikių miestų garbės pilietis. Sankt Peterburge įteikta „Baltijos žvaigždė“, kurią pelno visų prie Baltijos jūros esančių šalių menininkai prisidėję prie Europos kultūros vystymo. Atminimo ženklas už asmeninį indėlį plėtojant transatlantinius ryšius Lietuvai stojant į NATO, Kultūros ir Sporto departamento Atminimo medalis už nuopelnus krepšinio sportui, Visuomeninio rusų atlikėjų meno fondo ženklas „Auksinis talentas“, Garbės diplomas už didžiulį kūrybinį indėlį kuriant Valstybinio Ermitažo muzikinę kolekciją. Įvairios meno, švietimo organizacijos S. Sondeckiui suteikė Garbės nario vardą ir kt.

2010 m. Šiaulių konservatorija buvo pavadinta Sauliaus Sondeckio vardu. Nuo 2003 m. Šiauliuose pradėti rengti tarptautiniai Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkursai.

Tačiau tik tai, kas auga, žydi ir duoda vaisių – atveria ir džiugina mūsų širdis, sušildo sugrubusias sielas. Profesorius Saulius Sondeckis augino mumyse meilę muzikai, jos supratimą, atsakingumą, pagarbą genijui ir talentui. Reiklus profesionalas, ypač darbštus, principingas, unikalus smuiko Mokytojas, jaunesnius vedęs pasaulio muzikos labirintais, nuo pirmųjų susitikimų su mažaisiais jau 1950-aisiais pradėjo ugdyti grojančiųjų ir klausančiųjų gebėjimą suprasti orkestro kalbą. Ne kartą sakė: „Niekada neketinau diriguoti. Tik mokyti vaikus muzikos. Visada maniau, kad pagrindinis pedagogo tikslas – padėti vaikams pajusti džiaugsmą muzikuojant, bendraujant su muzika. Ar nenuostabu visiems kartu nedideliu savo indėliu, kad ir maža partijėle orkestre, sukurti nuostabų muzikos rūmą!”

Dirigentas, siekęs įžiebti orkestro artistų širdyse muzikavimo džiaugsmą, gilia muziko intuicija ir nuolat plėtojamu intelektu atskleisti sudėtingiausių partitūrų gelmes. Profesorius, 27 m. vadovavo Lietuvos konservatorijos Styginių instrumentų katedrai. Išugdė ne vieną smuikininkų kartą, sukūrė unikalią stygininkų – orkestro artistų profesinio rengimo sistemą, besiremiančia vieningu vertybiniu požiūriu į muziką ir jos atlikimą: nuo mokinuko iki profesionalaus atlikėjo, koncertmeisterio. Neblėstančios energijos ir fantazijos kultūros veikėjas, įgyvendinęs daugelį naujų, įtaigių muzikos gyvavimo visuomenėje formų.

Kūrybingas koncertinės veiklos organizatorius, su savo sukurtais orkestrais gebėjęs įsitvirtinti plačioje ir kaprizingoje menų rinkoje, sėkmingai dalyvauti pasauliniame koncertų maratone.

Individualybė, diplomatija, didžiule erudicija, profesionalumu įprasminusi kūrybinį menininko aktą politinių ir ekonominių transformacijų trikdomoje Lietuvos visuomenėje. Savo atradimų džiaugsmu dalinęsis su meninių išgyvenimų laukiančiais žmonėmis didmiesčiuose ir toliausioje provincijoje, reprezentacinėse salėse ir kaimo mokyklose.

Inteligentas, dėmesingai, pagarbiai bendravęs su žymiais pasaulio menininkais, karūnuotomis personomis, visuomenės, kultūros veikėjais ir muziko kelią tik pradėjusiais jaunuoliais ar kukliais koncertų salių raktininkais. Puikiai plunksną valdęs intelektualas, mokėjęs žavėtis talentinga įvairių sferų didžiavyrių kūryba. Lietuvos patriotas, pilietis, dėmesingai sekęs ir pagal galimybes dalyvavęs aukštos kultūros visuomenės kūrimo procesuose.

Galima buvo stebėtis menininko aktyvumu ir neišsenkama energija. Užuot pasilepinęs jaukiuose namuose prie židinio ar prie savo vertingos bibliotekos, fonotekos lentynų, jis nuolat dirbo: po ranka studijuojamos partitūros, įrašai, nepaliaujamai su impresarijais, koncertų partneriais derinamos naujos koncertų programos, kelionių maršrutai. Repeticijos, pamokos, susitikimai, gastrolės. Svarbiausia varomoji jėga – muzika. „Kai pradedi diriguoti – jauti, kad nebeegzistuoji. Ieškai būdų, kurie padėtų natoms įkvėpti gyvybę. Muzika – begalinės bendražmogiškų reikšmių paieškos. Taip norėčiau apibūdinti ir brandintos orkestrinio muzi­kavimo mokyklos esmę“, – kalbėjo Maestro. Jos principus įtvirtindamas vyresniųjų, jaunimo, studentų kameriniuose orkestruose, vainikuodamas jo išugdyto Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) orkestro laimėjimais. Asmeniniu didžiausio autoriteto – Herberto von Karajano įvertinimu ir aukso medaliu Jaunimo orkestrų konkurse (1976 m., V. Berlynas). „Tuosyk buvome įvertinti geriausiai – aukso medaliu, nors patirtimi ir amžiumi buvome jauniausi. Laimėjo įtaiga, valia, sugestija, mūsų noras muzikuoti patiriant džiaugsmą”, – kalbėjo S. Sondeckis.

Ir šiandien anuometiniai moksleiviai atmena, kaip, Berlyno filharmonijos salėje pasibaigus iškilmingam konkurso uždarymo koncertui, pirmoje eilėje sėdėjęs H. von Karajanas atsistojo ir aukštai iškėlęs rankas plojo. Jis tarsi davė toną ne tik trijų tūkstančių klausytojų auditorijai, bet ir Europai: žiūrėkite – tai talentingi ir darbštūs žmonės! Po koncerto priėjęs sveikino S. Sondeckį sakydamas: „Tai fantastiška, tai – neįmanoma!“ „Nors Maskva mus ir labai „globojo“, tačiau atidarė kelius į pasaulį. Šių durų raktas buvo H. von Karajano palaiminimas.“

H. von Karajano pakviestas, 1978-aisiais vykusiame jaunimo orkestrų konkurse S. Sondeckis jau buvo žiuri narys. O ir vėliau ne kartą buvo kviečiamas į tarptautinių konkursų žiuri: 1978 m. H. von Karajano fondo jaunimo orkestrų (Vakarų Berlynas), 1983 m. E. Anserme vardo dirigentų (Ženeva, Švecarija), 1986 m. P. Čaikovskio smuikininkų (Maskva, SSRS), 1987 m. A. Toscanini dirigentų (Parma, Italija), 1989 m. klasikinės gitaros atlikėjų (Markneukirchen, Vokietija), 1990 P. Čaikovskio (Maskva, SSRS), 1993 m. kontrabosininkų (Markneukirchen, Vokietija), 1996 m. D. Šostakovičiaus styginių kvartetų (Sankt Peterburgas, Rusija) ir kt.

S. Sondeckis savo mokyklos principus įprasmino ir kurdamas aukščiausių pasaulio muzikų įvertinimų sulaukusias kamerinių orkestrų muzikavimo, festivalių organizavimo tradicijas Lietuvoje, dirbdamas su tarptautiniais jaunimo orkestrais Europoje (Buckowo tarptautiniame festivalyje Vokietijoje, Belgijos Jeune Philharmonie, Austrijos Ost-West-Musikfest, Davoso, Grenoblio Ensemble Instrumental ir kt. Vadovavo prestižiniam Schleswigo-Holschteino festivalio orkestrui (įkūrė Leonardas Bernsteinas), į pasaulį išvedęs aukštos klasės Lietuvos (Lietuvos kamerinis orkestras, 1960), Rusijos (Camerata Sankt Peterburg, 1989), Graikijos (Hellos Orchestre of Patras, 1999) kolektyvus.

Didžiulėmis diplomato, analitinio proto pastangomis Maestro gebėjo Lietuvos SSR filharmonijos kamerinį orkestrą įteisinti Lietuvos vardu. Šokiravęs Maskvos valdininkus, Europoje pranašiškai Lietuvos vardas suskambo valstybei dar esant SSRS gniaužtuose. S. Sondeckio vadovaujamų kolektyvų kuriami meniniai rezultatai išmynė takus į garsiausias Vakarų, artimųjų ir tolimųjų Rytų valstybių koncertų sales, tarptautinius festivalius, plokštelių, radijo, televizijos studijas. Užmegzti pirmieji, lyg tol dar nebūti ryšiai su laisvojo pasaulio koncertų agentūromis. Lietuvoje pradėtos formuoti pasekėjų svetur sulaukusios koncertinio gyvenimo tradicijos. Maestro biografija atspindi gimstančias ir įgyvendinamas vis naujas idėjas. Talkinant Lietuvos filharmonijai įgyvendintos S. Sondeckio idėjos rengti tradiciniais tapusius Naujametinius koncertus skambant J. Haydno Atsisveikinimo simfonijai (nuo 1966), Muzikines popietes Trakų pilies menėje (nuo 1967), Nakties serenados Palangoje (nuo 1971), Sausio 13-osios aukų atminimas Šv. Jonų bažnyčioje, skambant S. Schnittkes Sutartinėms (nuo 1992). Jau istorijoje S. Sondeckio inicijuoti tarptautiniai kamerinių orkestrų festivaliai, W. A. Mozarto draugijos veikla. Elegantiškas, tolerantiškas, visomis prasmėmis aristokratas, puikią atmintį turėjęs menininkas, nepailstantis pasakotojas, galėjęs valandomis kalbėti apie jį žavėjusią muziką ir atlikėjus.

„Myliu jį, – kalbėjo Justinas Marcinkevičius – už tai, kad į mūsų dvasinę apyvartą įvedė daugelį pasaulinės klasikos paminklų, kad supažindino mus su garsiausiais šių dienų kamerinės muzikos kūrėjais, kad praplėtė šiuolaikinio muzikavimo galimybes, o svarbiausia – už tai, kad jis bene daugiausia padarė kurdamas ir ugdydamas nacionalinę, lietuvišką interpretacijos ir atlikimo meno mokyklą“.

J. S. Bachas ir W. A. Mozartas buvo Maestro Dievų Olimpo viršūnėje. Išstudijavo ir atliko visus W. A. Mozarto kūrinius. „Jis „nugrotai” Mozarto muzikai grąžina tokį gyvybingą žavesį, kad ne tik kūnas pagaugais nueina, bet tikrai suspurda sujaudinta širdis“, – buvo rašoma spaudoje (Weinreich H. Zeitlicher Mozart und italienisches Streicherfeuer // Wiesbadener Kurier, 1990, 9 liepos).

Įtikinamos ir didžiųjų J. S. Bacho veikalų – Didžiųjų mišių h-moll, Fugos meno (V.Graesserio versija orkestrui), Pasijų pagal Matą interpretacijos. „S. Sondeckis yra garso moduliacijų meistras. Jas valdo, kontroliuoja ir suteikia daug subtilių pustonių“, – rašė Massimo Ciusolo, Italy, 1985.

XX a. talentingų kompozitorių Arvo Pärto, Alfredo Schnittkes, Peterio Vaskso ir kitų kompozitorių kūrinių interpretacijos buvo reikšmingos bendradarbiaujant su ryškiais solistais ir meno kolektyvais pasaulyje. Įvairių šalių radijo fonotekose, video juostose fiksuoti koncertai. Per 200 kūrinių įrašyta SONY-Classical (Japonija), JVC-Victor (Japonija), Ariola-Eurodisc (VFR), ETERNA (VDR), Triton (Japonija), Melodija (SSRS), Harmonia-Mundi (Prancūzija), Arte Nova (VFR), Arthur D’Little – Rheingau Music Festival, Classics (Didžioji Britanija), Ars Vivendi (VFR), ECM (VFR), Exelsior (JAV), NAXOS (Naujoji Zelandija), Vilniaus plokštelių ir kitose studijose.

Maestro intuityviai jautė žmogaus kūrybines potencijas ir daugeliui dabar pasaulyje žymių menininkų atvėrė galimybes prisistatyti klausytojams. S. Sondeckis Lietuvos klausytojams pristatė Mstislavą Rostropovičių, lordą Yehudi Manuhiną, dar labai jauną Gidoną Kremerį, Pierre Amoyalį, Justus Frantzą, Tatjaną Nikolajevą, Vladimirą Spivakovą, Gil Shahamą, Sergejų Krylovą, Sergejų Nakariakovą, Viktorą Tretjakovą, Olegą Kaganą, Tatjaną Grindenko, Jurijų Bašmetą, Denisą Macujevą, Vladimirą Krainevą, Vladimiro Minino vadovaujamą chorą ir daugelį kitų. Į didžiąją sceną išvedė pulką talentingų Lietuvos jaunuolių. Atmintini Mūzos Rubackytės, Davydo Geringo, Dalios Kuznecovaitės, Petro Geniušo, Vytauto Sondeckio, daugelio kitų pirmieji koncertai su orkestru. Kaip ir Maestro inicijuoti Lietuvos bei kitų žymių pianistų atlikti W. A. Mozarto koncertų fortepijonui ciklai, bendri darbai su Valstybiniu Kauno choru, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, berniukų chorais Ąžuoliukas, Gintarėlis, Klaipėdos kolektyvais, Virgilijum Noreika, Leopoldu Digriu, Algirdu Budriu, su didžia meile vertintu Baliu Dvarionu, Lietuvos kompozitoriais. Tai ir naujų Felikso Bajoro, Teisučio Makačino, Rimvydo Žigaičio, Anatolijaus Šenderovo, Giedriaus Kuprevičiaus, Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Stasio Vainiūno ir kitų partitūrų premjeros. Ne tik Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškas variacijas“ S. Sondeckis išvedė į tokias didžiules sales, kaip Tokijo „Santori Haall“. Ir paskutinis pokalbis su Vytautu Laurušu sausyje buvo apie lietuvišką muziką, kuri, pasak S. Sondeckio, „verta didžiųjų pasaulio scenų“.

Dar sausyje kalbėjome apie mūsų visuomenę, mentalinius jos atradimus ir praradimus, apie globalųjį pasaulį ir meilės Lietuvai apraiškas. Savo asmeniu, atliekama muzika, bendrais darbais su partneriais pasaulyje Lietuvos muzikinei kultūrai Saulius Sondeckis atvėrė duris į pasaulį. Dirigentas, kaip įtaigus J. S. Bacho, W. A. Mozarto, klasikų, romantikų kūrybos interpretatorius, buvo laukiamas Amsterdamo Concertgebouw, Berlyno Filharmonijos Didžiosios, Leipcigo Gewandhauso, Vienos Musikverein, Paryžiaus Pleyel koncertų salėse. Dirigavo Berlyno filharmonijos, Belgijos nacionaliniam, Prancūzijos, Lenkijos radijo simfoniniams, Malmės simfoniniam, Taivanio kameriniam, Švedijos ir Zalcburgo filharmonijų orkestrams. Naujas interpretacijas ruošė su tokiais atlikėjais iš tikrojo pasaulio žvaigždyno: Ramon Vargas, Roberto Alagna, Barbara Bonney, žymus švedų tenoras Gösta Winbergh, Nicolai Geda, aktorius Peter Ustinov, vargonininkas Jeanu Guillou, trimitininkai Timofejus Dokšiceris, Guy Touvronu, fleitininkai Jean Pierre Rampal, Aurele Nicolet, dainininkais - Jose Van Damu, Jelena Obrazcova. ir kt. Su dviem žaviais atlikėjais – Dmitrijum Chvorostovskiu ir Renee Fleming S. Sondeckis Ermitaže parengė P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ koncertinį atlikimą. Reikšmingai ir atsakingai dirbo su koncertų agentūromis Concerto Winderstein (Vokietija, Miunchenas), Concert Agentur Dr. Raab-Dr. Böhm (Austrija, Viena), Japan Arts, Ital Concert, Columbia Artists ir kt.

Nuo 1987 m. sekė daugkartiniai koncertai Salzburger Festspiele, Festival international Echternach, Bad Wörishofen (Ivo Pogorelich festivalis), Merano, Schleswig-Holstein, Dubrovnikų (Chorvatija), Gstaad-Saanen (Y. Menuhino festivalis), Rheingau Musik Festival, Europäische-Wochen (Pasau, Vokietija), G. F. Händel Festspiele (VDR), Liublijanos festivalyje (Slovėnija), S. Richterio rengiamame koncertų cikle Gruodžio vakarai, Karaliaus rūmų festivalyje (Švedija) ir kt. P. Čaikovskio vardu vadinamam simfoniniam orkestrui dirigavo didžiausiame ir geriausios akustikos Colon teatre (Argentina), Paragvajuje, Brazilijoje, P. Korėjoje ir kt. Buvo kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“ pagrindinis kviestinis dirigentas. Visada su didžiausiu jauduliu pasakojo apie koncertus Leip­ci­ge, Šv. To­mo baž­ny­čio­je, ku­rio­je il­si­si Jo­han­nas Se­bas­tia­nas Ba­chas ir Ei­ze­na­che, kur J. S. Ba­chas gi­mė.

Visa ko, inteligencijos, diplomatijos, pagarbos žmogui ir meilės didžiajam menui pradžią gavo Šiauliuose gyvenusioje „šimtaprocentinių žemaičių nuo Šašaičių ir Šarnelės giminėje“. Miesto burmistras socialdemokratas, Stepono Kairio bendražygis, teikęs pagalbą sunkiai gyvenantiems ir žydus nuo pražūties gelbėjęs tėvas Jackus ugdė darbštumą, principingumą, atjautą, suvokimą, kad žmogus pasaulyje gyvena ne vienas. Filantropas burmistras rėmė Motinos ir vaiko, Žiburėlio, Savanorių gaisrininkų draugijas, Šiaulių sporto klubą, Aušros muziejų, finansavo žurnalą Kultūra. Sunkiausia pareiga – tapti Žmogumi, gebėti kitą pridengti nuo skausmo ir prievartos. Ir prof. S. Sondeckis savais pinigais nupirko daug Lietuvos kamerinio orkestro veiklai būtinos įrangos: kopijavimo mašiną, jos įrangą, tuo metu brangius aptarnavimo priedus, pirmąjį kompiuterį, timpanus, du obojus d’amore. Profesorius įsteigė orkestro fondą, kuris nemažai pasitarnavo įsigyjant klavesiną, padedant orkestrui egzistuoti. Savomis lėšomis kaupė didžiulę orkestrui būtiną biblioteką.

Juliaus Janonio gimnazijos istorijos mokytoja mama Rozalija įteigė meilę Lietuvai. Gal todėl Maestro taip skaudino neteisybė, intrigos, pasipinigaujančiųjų išdavystės. Laimingas Maestro buvo galėdamas kurti didžiojo muzikos meno interpretacijas ir šeimos gyventi šeimos darnoje. O gyvenimo prasmė visada buvo siejama su veikla, auginančia Tėvynę ir jos žmones.

„Iš vaikystės mano ryšys su muzika buvo intymus. Labai mėgdavau jos klausytis“, – pasakojo profesorius S. Sondeckis. Prieš karą nepriklausomos Lietuvos inteligentai tarsi jautė pareigą mokyti vaikus muzikos. Ir ne todėl, kad jie taptų profesionalais. Siekė meno kalba ugdyti dvasios kilnumą, plėtoti minties horizontus, kūrybines galias. Muzikos mokyklą lankė ir šviesios asmenybės – Šiaulių burmistro Jackaus Sondeckio sūnus Saulius.

„Muzikos mokykloje nemėgau formalių užduočių, pratimų. Jų ir nesimokiau. Mokytojai sakydavo: neišeis iš tavęs muzikantas! Tačiau man labai malonu būdavo groti sunkiai „įkandamą“, bet patinkančią muziką. Užsidaręs smuikavau Mozarto, Čaikovskio koncertus. 12 –14 metų jau buvau susipažinęs su muzikos istorija, puikiais kūriniais, kurie vokiečių okupacijos metais mus pasiekdavo traškančio radijo bangomis. Jau tada žinojau dirigentų W. Furtwänglerio, H. Knapertsbuscho, K. Krauso, H. Abendroto, jaunojo H. von Karajano pavardes.“

Labiausiai Saulių žavėjo W. A. Mozarto, G. Verdi muzika. Visą gyvenimą „Traviata“ profesoriui – gražiausia opera. Naujųjų metų išvakarėse visuomet būdavo laukiama jos transliacijos iš Kauno teatro. Juk plokštelės ar kitokie muzikos įrašai periferijoje tada buvo retenybė. Neprievartinę, pačią tikriausią, intuityviai pajaustą meilę muzikai įamžino išlikęs dokumentas, kuriame kruopščiai buvo surašyti jau girdėti kūriniai, jų autoriai, atlikėjai, transliacijų datos. Jaunasis Sondeckis su draugais namuose rengdavo koncertus. „Suburdavome ir orkestrą. Kiek įmanydami stengdavomės pagroti net operos „Karmen“ ištraukas. Muzikavimas mums teikdavo džiaugsmą.“

Visada pagarbiai S. Sondeckio minimi mokytojai – Juozas Strolia, Petras Vacbergas, Juozas Jagėla Šiauliuose, Kazys Matiukas Kauno konservatorijoje, Aleksandras Livontas Lietuvos konservatorijoje. Pianistės Birutė Strolienė ir Olga Šteinberg, suteikusios gerus skambinimo fortepijonu pamatus. Toliau sekė apirantūra, pradėtas rašyti mokslinis darbas Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje (vadovai Leo Ginzburgas, Eugenijus Strachovas), dirigavimo meistriškumo kursai prancūzų dirigento Igorio Markevitshiaus klasėje.

Maestro įtaigiai interpretavo įvairių amžių kompozitorių kūrinius. Profesoriaus diriguojamas suskambo gracingas, iškalbingas barokas, aristokratiška klasika, nuoširdi romantika, lyrika, drastiškų kontrastų kupina XX a. muzika. Konfliktinį mąstymą įprasminančios laužytos temų linijos, nežaboti ritmo piešiniai, prasminga sonoristika, E. Muncho „Šauksmą“ primenantys išryškinti harmonijų laužiniai...

Kodėl vaikščiodami žeme mes ištariame tiek mažai gerų žodžių? Dažnai bėgančio laiko suktinyje greitosiomis taip ir išsiskiriame jų vienas kitam nepasakę, nustumiame į toliausią širdies kertelę. Netekties minutę telieka pasakyti: nepraeikime abejingi pro Žmogų, pro jo skausmą, džiaugsmą, o išsiskyrę atminkime esą visi vienos Saulės vaikai, ir tegul Išėjusiųjų šviesa mus lydi.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė