Kada gi turėsime tikrą nacionalinę premiją?

Nepaisydamas savo negalavimų, į Lietuvos kultūros kongreso tarybą kreipėsi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas profesorius Saulius Sondeckis. Jis išsakė didelį nerimą dėl profesionaliosios muzikos būklės Lietuvoje ir jos perspektyvų. Kad pagrįstų savo nerimą, Maestro LKK tarybai pateikė porą paskutiniu metu labiausiai į akis krintančių pavyzdžių.

Šis Maestro moralinio ir profesinio skausmo persmelktas kreipimasis sujaudino, nustebino ir... suglumino. Žinoma, pirmiausia sujaudino ir nustebino parodytas dėmesys tarybai. O suglumino tai, kas vyksta šioje Danijos karalystėje, jei tenka į eilinę visuomeninę kultūros organizaciją kreiptis garsiojo Lietuvos kamerinio orkestro kūrėjui ir ilgamečiam vadovui, Sankt-Peterburgo valstybinio Ermitažo orkestro „Camerata Sankt Peterburg“ vadovui, kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“ kviestiniam dirigentui, Lietuvos Baltijos kamerinio orkestro vadovui, Lietuvos muzikos akademijos garbės daktarui, Šiaulių universiteto garbės daktarui, Šiaulių miesto garbės piliečiui, Lietuvos muzikų sąjungos garbės nariui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, daugelio tarptautinių konkursų žiuri nariui, Sankt-Peterburgo muzikos akademijos garbės profesoriui, pirmos klasės Austrijos garbės kryžiaus, Estijos Marijos žemės kryžiaus 4-ojo laipsnio ordino, Rusijos garbės ordino, DLK Gedimino 1 ir 5 laipsnio ordinų kavalieriui ir t.t. ir t.t.

Jis negalėjo ramiai stebėti, kai iki šiol nėra kam Lietuvoje pasirūpinti, jog adekvačiai būtų įvertinti Leopoldo Digrio ir Balio Dvariono nuopelnai. Kitaip sakant, per oficialų požiūrį į šiuos kūrėjus, jis įžvelgė visai muzikinei kultūrai pavojingą pasidavimą principiniam vertybių perkainojimui. O jis reiškiasi tuo, kad visą šimtmetį aukščiausių profesionalumo standartų siekusi, didžiausio išsilavinimo reikalavusi ir pačias svarbiausias dvasinio gyvenimo potencijas gaivinusi muzika ne tik sparčiai išstumiama į periferiją, bet ir pati, prarasdama dvasinį matmenį, ima orientuotis į gryną jusliškumą, fiziologinį aktyvinimą bei vienmatį pramogiškumą. Rimtoji, solidžioji, svarbiausias gyvenimo prasmes palaikančioji, žmogų mobilizuojančioji, stiprinančioji ir taurinančioji muzika jau iš esmės daugeliui darosi nesuprantama, neprieinama ir neištveriama. Išsakydamas savo susirūpinimą, S. Sondeckis labiausiai jaudinosi dėl to, kad taip nuvertinama viskas, kas mus darė europietiško civilizuotumo siekiančiais žmonėmis. Ir tai šventa tiesa. Visiškai pagrįsti ir jo siūlymai.

Už adekvatų B. Dvariono ir visos jo muzikalios giminės pagerbimą turbūt pirmiausia turėtų imtis atsakomybės visuomeninės organizacijos. Visai kitas dalykas L. Digrio nuopelnų pripažinimas. Kas bent kiek prisimena nelengvus muzikinės kultūros atkovojimus, vykusius 20 a. antroje pusėje, nekyla jokių abejonių, kad jo įnašas į „muzikos karalių“ (B. Dvarionas) vargonų kultūros atgaivinimą ir jos ugdymą Lietuvoje seniai nusipelno aukščiausio įvertinimo. Juk jis atkūrė vargonininkų specialybę Lietuvos konservatorijoje, jo iniciatyva pradėti rengti Vilniaus vargonų muzikos festivaliai, jo ir jo mokinių muzikavimo šlovė privertė įsigyti naujus vargonus Lietuvos nacionalinę filharmoniją, Vilniaus arkikatedrą, Bonifratrų ir Kazimiero bažnyčias. O jis pats surengė virš 2000 koncertų, su kuriais išvažinėjo beveik visą Europą. Bet... mums rūpi ne tik ir ne tiek Digrys, kiek aukščiausių vertinimų institucijos – Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų skyrimo komisijos veikimo Nuostatai.

Juk nacionalinės premijos, reprezentuodamos ir stimuliuodamos pagrindinius Lietuvos kultūros, tame tarpe ir meno, reiškinius, turėtų būti pačiomis svarbiausiomis gairėmis, ne tik rodančiomis kultūros politikos tikslus, bet ir žyminčiomis kultūros raidos orientyrus. Tik tos aukščiausių vertybių ženklinimo funkcijos, o ne skiriami pinigai, kad ir kaip juos kai kurie žmonės brangintų, labiausiai suteikia ir palaiko pačioms nacionalinėms premijoms patį aukščiausią statusą, padedantį visuomenei orientuotis tautos pasiekimų (jos kultūrinių galių) pasaulyje. Bet šiandien tokias jų funkcijas (taigi ir galias) darosi vis sunkiau įžiūrėti. Todėl Maestro S. Sondeckis klausė tiesiai: kas atsitiko Lietuvoje, kad Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo komisijos savo sprendimais vis radikaliau nusigręžia nuo tų, kurie yra labiausiai nusipelnę Lietuvos kultūrai? Nei jis, nei mes negalėjome paaiškinti, kas verčia net profesionalius komisijos narius priimti sprendimus, kurie vis labiau ir esmingiau kertasi su pačiais ryškiausiais, labiausiai laiko patikrintais ir plačiausiai pripažintais meno kūrėjų nuopelnais. Negi galima patikėti, kad ekspertai nieko nėra girdėję ar neįstengia suprasti L. Digrio nuopelnų visai Lietuvos vargonavimo kultūrai? Priežastis – ne nusimanymas, o kai kas kita. Ir tas „kita“ ne tik dezorientuoja visuomenę ir diskredituoja pačią garbingiausią valstybės premiją, bet ir žeidžia daugiausia tas kultūros galias padėjusią sustiprinti asmenybę. Ir tas asmenybę žeidžiantis ignoravimas (apėjimas, „nepastebėjimas“) nebūtų tokie skaudus, jeigu jam būtų pripažintos lygios teisės, t.y. būtų leidžiama sąžiningai konkuruoti su kitomis iškiliomis ir panašius pasiekimus įgijusiomis asmenybėmis ar atsitiktų koks netyčinis neapsižiūrėjimas, nesusipratimas.

Bet čia yra visai priešingai. Jau daug metų Lietuvoje veikia ištisa daugiausia nuopelnų turinčių žmonių išstūmimo tradicija. Kiekvieną bent kiek savo kraštui užsiangažavusį ir pilietišką žmogų iki šiol tebeslegia gėda, kad pats ryškiausias šalies kultūros pasididžiavimas V. Noreika daug metų negavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos, o Donatas Banionis net žiniasklaidos vadinamas „Lietuvos legenda“, „teatro ir kino grandu“, „visame pasaulyje garsiu aktoriumi“ tik prieš pačią mirtį tegalėjo jos sulaukti. Matyt, tiems, kurie priiminėja tokius sprendimus ir kurie rengia jiems Nuostatus, nelabai rūpi, ne tik nacionalinių premijų statusas ir baziniai kultūros ugdymo orientyrai, bet ir tai, ką apie juos ir jų „įpročius“ turės galvoti ne tik mūsų ir jų palikuonys, bet ir labiau civilizuoti kraštai.

Ką reikia galvoti apie Lietuvos nacionalinių premijų teikimo komisiją ir visą kultūros politiką, jei visą gyvenimą muziką, teatrą ir kiną ryškiausiai, profesionaliausiai, talentingiausiai, išmintingiausiai reprezentavę ir Lietuvos vardą labiausiai garsinę menininkai imami ignoruoti, žeminti, nes jų vietas vis dažniau užima jokių pastebimų nuopelnų neįgiję žmonės, o jie nesulaukia jų reikšmingumą atitinkančio pripažinimo? Net tada, kai po daugelio metų šios aukščiausios premijos jiems buvo paskirtos ir jų nuopelnai pripažinti, jų niekas neįstengė nei deramai atsiprašyti, nei deramai paaiškinti, kodėl jie anksčiau buvo sąmoningai ignoruojami.

Į klausimą, kodėl talentingiausi ir profesionaliausi kūrėjai nėra adekvačiai įvertinami, komisija trafaretiškai atsakinėja: „Tokie dabar yra premijų skyrimo nuostatai“. O gal reikėtų galų gale pasakyti tiesą, t.y. pripažinti, kad jas pasirašė ir patvirtino toli gražu ne patys sąžiningiausi ir garbingiausi Lietuvos žmonės, bet tie, kurie pirmieji prasiveržė prie „gardaus valgio šaukšto“ ir įtvirtino tik sau ir savo vienadieniškai gyvenančiam klanui pritaikytas premijų skyrimo taisykles. Ir dabar į jas žiūrima taip, tarytum tai būtų iš Dangaus nuleistos aukso taisyklės.

Žinoma, nereikėtų visai užmiršti, kad atsargų nepasitenkinimą jų reikalavimais savo laiku jau buvo išreiškęs net pats Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas A. Bumblauskas. „Dabar komisija, - sakė jis, - yra labai suvaržyta, ypač dėl vienos „gyvenimo premijos“. Man, kaip istorikui, atrodo, kad tikslingiau būtų pasverti gyvenimo balansą ir kūrybą, o ne vien ieškoti reikšmingiausių kūrinių, sukurtų per septynerius metus“. Tas apribojimas rėžė akis ne tik Bumblauskui. Tik čia buvo visai ne „vienos gyvenimo premijos“ problema. O jo pastebėjimas korektiškas ne dėl to, kad jis istorikas. Jam tiesiog nestokojo nuovokos. Juk šią keistenybę matė visi bent šiek tiek nešališkesni žmonės. Nors mažai kas apie ją viešai tekalbėjo. Bet svarbiausia – niekas nieko nepadarė, kad toji neteisybė būtų pašalinta.

Tiesa, tam tikros drovios kalbos pasiekė Kultūros ministeriją, ir ji ėmėsi Nuostatų taisymo. Šiais metais su Vyriausybės pagalba ji parengė kai kuriuos Nuostatų pakeitimus (liepos 29 d. Nr. 769). Bet ką ji padarė? Įvedė dvi „viso gyvenimo premijas“. Bet kas iš to? Pabrėžtas dviejų nupelnytų premijų limitas tik dar labiau išryškino užprogramuotą neteisybę ir nacionalinės premijos diskreditaciją. Tos „pataisos“ iš esmės nepagerino nei premijų teikimo sąlygų, nei požiūrio į labiausiai Lietuvai nusipelniusius žmones. Pagrindinė nuostata liko ta pati: „Kultūros ir meno premijomis siekiama skatinti kūrėjų kūrybą, įvertinti reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius (toliau - kūriniai), Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurtus per pastaruosius 7 metus, taip pat kūrinius, sukurtus per ilgesnį nei pastarieji 7 metai laiko tarpą (toliau - kūriniai, kaip ilgametis kūrėjo kūrybinis indėlis į kultūrą ir meną).“

Negalima atsistebėti, kad visi kūriniai čia keistai suskirstomi į dvi kategorijas: vienai priskirti kūriniai, sukurti per 7 metus, o kitai – „per ilgesnį nei pastarieji 7 metai laiko tarpą“. Toks padalinimas tik keltų šypseną, jei po juo neslypėtų visos kultūros politikos nesąžiningumas. Todėl privalu rimtai kelti klausimus: kam reikalingos šios kategorijos, taip primenančios naudotų automobilių rinkodarą, ir kuo pagrįstas tas magiškas skaičius 7? Gal ilgiau kurtų veikalų kaina mažesnė? O gal atvirkščiai – ilgiau kurti darbai brandesni? Nieko panašaus. Iš konteksto paaiškėja, kad čia norima užtikrinti prioritetą naujausiems kūriniams. Ir gal tai būtų visai neblogai, jeigu būtų prisimintas Bumblausko pastebėjimas ir naujumas nebūtų atpalaiduojamas nuo profesionalumo, prasmingumo ir reikšmingumo reikalavimų. Bet to kaip tik visai nenumatyta. Todėl pirmenybės teikimas naujumui prieš reikšmingumą diskredituoja ne tik daugiausia nuopelnų įgijusius menininkus, bet ir naujuosius kūrėjus. Naujieji kūrėjai skatinami ne tiek kurti, kiek verstis per galvą (maivytis, tyčiotis, išdykauti, kvailioti), kitaip tariant, „daryti nežmoniškai, by tik kitoniškai“. Kad būtų solidžiau, Nuostatai, žinoma, operuoja kitais žodžiais. Čia nurodomi du „premijų“ teikimo motyvai – pirma, „kūrybos skatinimas“ ir, antra, „reikšmingiausių kultūros ir meno kūrinių įvertinimas“. Matyt, jie turi paaiškinti tos magiškos septyniukės veikimą. O tai reikštų, kad ta pati premija vieniems yra skiriama už nuopelnus, o kitiems – paskatinti, tik... nežinia už ką.

Rodos, visais laikais civilizuoti žmonės žinojo, kad niekas geriau negali paskatinti meno kūrėjų kaip aukščiausių pasiekimų pripažinimas. O pati geriausia tokių pasiekimų pripažinimo forma buvo premijos, oficialūs apdovanojimai, garbės vardai (titulai) ir pan. Savaime suprantama, pripažinimas buvo labiausiai svarbus apdovanotiesiems, kitiems tos pačios srities kūrėjams tai buvo skatinimas, o visiems kitiems tos tautos žmonėms saviškių aukščiausi apdovanojimai stiprino orumo jausmą ar net pasididžiavmą. O jeigu iškildavo reikalas palaikyti kokius nors kultūros procesus ar reiškinius, buvo skiriama parama arba pašalpos. Čia, rodos, viskas buvo taip paprasta ir aišku, kad jokios painiavos nekildavo. Taip buvo ir tebėra sporte, moksle, technikoje, karinėje tarnyboje ir visur kitur. Tą sako ir pats lotyniškas žodis praemium. Tai pirmenybė, pasižymėjimas, apdovanojimas. Premijos visada skiriamos už išskirtinius darbus, įgytus nuopelnus, už ryškiausią pasižymėjimą. Bene tik tarybiniais laikais atsirado premijos, kaip priedai prie atlyginimo. Bet ir tada buvo sakoma „už gerą darbą“, bet ne už tai, kad žmonės dirba.

Tačiau Nacionalinių premijų steigėjai sugalvojo visai kitaip. Jie įvedė premijavimą, skirtą pirmiausia darbo skatinimui. Nesvarbu, kad čia vartojamas žodis „kūryba“. Kūrybiškumas yra tik vienas darbo ar kitokios veiklos aspektas. Charakteringiausia, kad nusipelnę žmonės čia traktuojami tik kaip kažkoks išimtinis atvejis, papildymas, priedas, todėl jiems nustatomas limitas: anksčiau vienas asmuo, o dabar – „gali būti“ du. Tuo parodoma, kad iškiliausių asmenybių Kultūros ministerijai yra per daug, todėl nuo ji stengiasi gintis. Ji labiau linkusi remti bet kokią kūrybą negu premijuoti talentingiausius. Juk rimtai meno kūrybai reikalingas talentas. O ką gali duoti skatinimas tokių žmonių, kurie apskritai nėra pasižymėję savo talentu, nematyti jų nuopelnų ir apskritai sėdi ne savo rogėse. Pagal jos Nuostatus premijos daugiausia skiriamos vien už tai, kad žmonės kuria. Šitokios tvarkos absurdiškumo apsimeta nematąs net dabartinis komisijos pirmininkas L. Donskis. Jo liudijimu, „Komisijos nariai sutarė dėl to, kad premija negali būti teikiama vien tik talentingiems, iškiliems meno ir kultūros veikėjams – ji yra teikiama tiems žmonėms, be kurių mes neįsivaizduojame dabarties Lietuvos“. Skaitai ir savo akimis netiki, kad taip gali mąstyti išsilavinę ir neblogai apsiskaitę žmonės. Kaip išaiškinti tą „aiškinimą“, kad premija „yra teikiama tiems žmonėms, be kurių mes neįsivaizduojame dabarties Lietuvos“? Įdomu būtų sužinoti, kas yra tie žmonės, be kurių komisija neįsivaizduoja dabartinės Lietuvos. Iš konteksto atrodytų, kad prie jų priskiriami žmonės, kurie nėra nei telentingi, nei iškilūs. Bet kodėl tokius apskritai reikėtų premijuoti? Ir už ką?

Ministerijos ir Vyriausybės aprobuotose Nuostatuose, kaip matėme, pasakyta gerokai aptakiau. Ir kalbama ne apie kūrėjus, o apie dvejopus kūrinius (septynmečius bei ilgamečius) ir du premijų skyrimo pagrindus: kūrėjų kūrybos skatinimą ur reikšmingiausių kūrinių vertinimą. Vadinasi, tai turėtų reikšti, kad nenusipelniusius kūrėjus numatoma skatinti, bet ne vertinti, o nusipelniusius – vertinti, bet ne skatinti. Bet juk tai absurdas. Nes juk abiem atvejais kūriniai yra atrenkami ir premijuojami, taigi ir kūrėjai būna ir skatinami, ir vertinami. Bet didžiausia mįslė, kaip atrinkti ir premijuoti tuos kūrinius, kurie yra mažareikšmiai, netalentingi, neiškilūs. Kaip jiems galima priskirti aukščiausio laipsnio apdovanojimus, jeigu visi žino, kad jie tokio reikšmingumo, kokį turi nusipelniusios asmenybės, nėra pasiekę? Juk yra labai neteisinga, jei ta pati aukščiausia premija dviem yra skiriama už aukščiausius pasiekimus, o keturiem tik už tai, kad jie kuria. Keista, kad nei ministerijai, nei jos komisijai neužkliūva, kad ji jaučiasi teisi, kai ta pati premija yra skiriama tiek nusipelniusiams, tiek ir niekuo nenusipelniusiems žmonėms.

Bet reikėtų pasakyti dar tiksliau: Šie „savivaliavimo teise“ grindžiami Nuostatai leidžia reikšmingiausius veikalus sukūrusiems menininkams gauti ne daugiau kaip dvi nupelnytas premijas vien už tai, kad po jų reikšmingumo (taigi ir skatinimo) priedanga būtų lobizmo būdu prastumiamos keturios pačioms premijoms prilygintos pašalpos. Čia net neslepiama, kad Nuostatai skiriami netalentingiems, niekuo neišsiskiriantiems, jokių pranašumų neturintiems kūriniams ir jų kūrėjams. Geriausiu atveju jos tinka vidutinybėms palaikyti, o blogiausiu... nedrąsu net spėlioti. Tik niekaip neįmanoma suprasti, kiek tų vidutinybių turi būti išlaikoma ir kam jas privilegijuoti, ir už ką joms teikti aukščiausius apdovanojimus? Toks nereikšmingų ir netalentingų kūrinių privilegijavimas, o „talentingųjų, iškiliųjų meno ir kultūros kūrėjų“ ribojimas reiškia ne ką kitą vertybių hierarchijos anuliavimą, ypatingai pavojingą valstybės ateičiai. Negi taip sunku įsivaizduoti, kaip atrodytų Lietuvos krepšinis, ar plaukimas, jeigu būtų apdovanojami ne geriausi sportininkai, ne varžybų nugalėtojai, o tik pramokusios žaisti ir plaukioti vidutinybės.

Atsisakius reikšmingumo reikalavimų, nelieka nei patikimų atrinkimo, nei vertinimo, nei nešališkumo kriterijų. O tokia situacija yra užprogramuotas visų vartų atkėlimas savivaliavimui ir nusikalstamam šališkų jėgų veikimui, t.y grynam protekcionizmui: papirkinėjimui (korupcijai), nepotizmui, klanų lobizmui ir visiems kitiems panašiems dalykams, prieš kuriuos dabar jau bent žodžiais yra sukilusios pagrindinės partijos ir didžioji žiniasklaidos dalis. O tai reiškia, kad oficialiai viskas paliekama vien tik tam, kas stipresnis prie lovio, t.y. kas suburia didesnę lobistų komandą, kas turi įtakingesnių užtarėjų, kas lengviau ir greičiau prieina prie komunikacijos kanalų arba pačių sprendėjų ir t.t., ir t.t. Čia visada laimi ir laimės įžūlesni, ciniškesni, nesąžiningesni. Tai ypač pavojinga šiais kraštutinio reliatyvizmo laikais, šioje ne tiek sąžiningumu, kiek protekcionizmu pasižyminčioje šalyje.

Yra dar sunkesnis klausimas: ką gi Nuostatuose reiškia „kūrėjų kūrybos“ skatinimas? Tradicinių menininkų tarpe „kūrėjų kūrybą“ lengviau suprasti, kadangi nuo seno kūrėjais buvo vadinami menininkai. O menininkai kūrė meną. Bet ką reiškia menas šiandien, jau niekas negalėtų pasakyti. Kas yra bent šiek tiek pasekęs šiuolaikinių „menininkų“ ir juos aptarnaujančių „kritikų“ samprotavimus, turėjo gerai įsikalti į galvą, kad menininku dabar laikomas kiekvienas žmogus, o meno kūriniu – viskas, ką daro „menininkas“. Šioje vietoje sunku iškęsti nepacitavus D. Banionio: „Pateiksiu pavyzdį iš gyvenimo. Neseniai jaunas vyrukas sako man: "Ką ten tas jūsų Bachas ar Mocartas - sėdi ir nuobodžiauji. O pas mus ateini į stadioną - ir dešimt tūkstančių savų vyrukų kartu, ir ten groja, ir tu šauki su visais! Štai kur menas!" Menininkas čia yra ne tik tas, kas groja, bet ir tas, kas savaip šaukia.

Negi šie Nuostatai reikalingi tam, kad „savi vyrukai iš stadionų“, „restoranų šposininkai“, vienadieniai gatvės diletantai išstumtų iš profesionaliosios meno kūrybos tuos, kurie reprezentuoja sakralizuotas muzikinės kultūros viršūnes, talentingiausius lietuvių kultūros lyderius, pagal kurių darbus gali būti matuojamas istorinis laikas? Bet kam tokie sunkūs klausimai? Didžiausia bėda čia gal net ne ta, kad šitokie dalykai vyksta, bet kad jie vyksta visų akyse, stebint, palaikant ir dalyvaujant tiek aukščiausioms valdžios institucijoms, tiek ir visai gerą reputaciją turintiems žmonėms. Juk tai susitaikymas su pačios žemiausios prabos manipuliacijoms.

Labai būtų įdomu sužinoti, kaip Kultūros ministerija ketina Nacionalinėmis premijomis skatinti visų šitokių „menininkų“ kūrybą? Ir apskritai kam ir kodėl ją reikėtų skatinti? Juk daugybė jokios vertės neturinčių kūrybos apraiškų atsiranda savaime, t.y. spontaniškai, betiksliškai, beprasmiškai, net chuliganiškai, parazitiškai, žodžiu, destruktyviai. Nuo tokios kūrybos labiau tenka saugotis ir gintis, nes be jų, L. Donskio žodžiais tariant, jau tikrai „mes neįsivaizduojame dabarties Lietuvos“. Kaip su tokiais Nuostatais galės komisija apsiginti ne tik nuo vamzdžių statytojų ir grafiti kūrėjų, jau siaubte nusiaubusių visus mūsų didžiuosius miestus, bet ir nuo mokyklinių patyčių, kasdienių sukčiavimų, bet kokių klastojimų, apgaudinėjimų. Juk ir terorizmas, ir plėšikų siautėjimai, ir vagių mokėjimas įsiveržti į pinigų kasas ir visi gebėjimai apgauti žmones yra kūrybiški. Kitaip ir būti negali. Jeigu jų veiksmai būtų vienodi, standartiški, trafaretiški, neoriginalūs, jie išsyk patektų į teisingumo rankas ir būtų neutralizuoti. Jų veikimo sėkmę užtikrina tik sumanumas, išradingumas, gudrumas, kitaip sakant, kūrybiškumas.

Niekas nesako, kad parama kultūrai yra nereikalinga. Bet vienas dalykas remti ir teikti pašalpas atskiroms kultūros sritims ir procesams, ir visai kitas - įvertinti aukščiausius pasiekimus. Yra būtina ir šioje iki šiol neliečiamoje žemėje pasipriešinti jau seniai užprogramuotam protekcionizmui. Todėl pirmiausia reikėtų atskirti premijas nuo kultūros rėmimo. Premijas, savo ruožtu, būtina skirstyti tik pagal realius nuopelnus, o pašalpas pagal kitus taip pat aiškiai nusakytus kriterijus: sakysime, pagal kultūros sričių reikšmingumą visai šalies kultūrai, pagal kūrybos aktualumą, perspektyvumą, kūrybos kaštus ir pan.