Legendinė Gražina
Legendinės Gražinos skultūrinis projektas Vilniuje, tarp Bastėjos ir Maironio gatvės.
Paminklo autoriai: Skulptorė – Dalia Matulaitė. Architektai: Jūras Balkevičius, Rimantas Buivydas.
Mąstant apie tautos vienybės idėją ir tokias piliečio savybes kaip patriotizmas ir pareiga Tėvynei, drąsa ir kovingumas, taurumas ir išmintingumas, bandome įsivaizduoti kas iš žinomų ir Lietuvos pripažintų asmenybių galėtų geriausiai įkūnyti minėtas savybes. Tokios figūros paieška dėsningai krypsta ne konkrečios, bet simbolinės, labiau legendinės asmenybės link. Bene optimaliausiai visus kriterijus atitinka iš senos lietuvių legendos ir garsiosios poeto A. Mickevičiaus poemos iškilęs karžygės Gražinos paveikslas.
Tinkamiausia vieta šio nuostabaus kovos už Laisvę simbolio įamžinimui yra Lietuvos sostinė Vilnius. Iš nuostabios poemos toli už Lietuvos ribų žinoma Gražina yra labai įtaigi meilės ir pasiaukojimo Tėvynei alegorija. Ji įkūnija narsą, ryžtą ir siekį pasišventusiai kovoti už Lietuvos laisvę. Poemoje ji teigia, jog svarbiausia yra tautos vienybė, siekiant pergalingai kovoti su priešais ir negandomis. Galvojant apie paminklą, svarbu ir tai, kad poemoje apdainuotas Gražinos gyvavimo laikmetis sutampa su Lietuvai itin svarbiu valstybingumo įvertinimo ir ryžtingos kovos su šalies laisvės praradimo grėsmėmis. Tai laikmetis vainikuotas viena didžiausių lietuvių pergale – Žalgirio mūšiu. Tai tas mūsų istorijos tarpsnis, kai Lietuvos vardą garsino tokios iškilios asmenybės kaip: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila. Todėl legendinis Gražinos paveikslas turi ypatingą to laikmečio patriotizmą sintezuojančią prasmę.
Šiuolaikinėje Lietuvos dailėje yra gerai visuomenės vertinama Gražinos skulptūra, kurią sukūrė skulptorė Dalia Matulaitė.
Tai monumentalus legendinės asmenybės skulptūrinis įkūnijimas, kuris žymiai platesnio ir gilesnio apibendrinimo kalba vaizduoja kovojančią alegorišką Motiną Tėvynę. Šioje skulptūroje raitelė ir žirgas atrodo tarsi tuoj ims skrieti į Pergalę. Figūros veidas spinduliuoja drąsa, ryžtu ir taurumu. Čia alegorinėje Motinos Tėvynės skulptūroje prasmingai sujungti mitologija, istorija, literatūra, plastikos meno tradicija ir per sintezę bei apibendrinimą teigiamas patriotizmo triumfas. Gal todėl daugeliui, kas matė šią skulptūrą, ji tapo iškovotos Laisvės sinonimu, kuris kartu subtiliai ir įspūdingai išreiškia Žalgirio mūšio įamžinimo idėją.
Paminklą Gražinai siūloma statyti Vilniaus istorinėje dalyje, greta Maironio gatvės esančioje gamtinėje aplinkoje. Kol kas, tai nemaža tuštoka erdvė ribojama Maironio ir Kūdrų gatvėmis iš rytų bei šiaurės pusių. Pietinę šios erdvės ribą formuoja medžiais apaugęs šlaitas, kurio viršuje stovi Misionierių bažnyčia su vienuolynu ir buvusios ligoninės korpusas. Gana netoli numatomos paminklo vietos, vakarų pusėje yra Vilniaus bastėja ir gynybinės sienos fragmentas. Raitos kariūnės bronzinė skulptūra, kurios aukštis galėtų būti apie 4 m, stovėtų ant savotiško į esamą šlaitelį organiškai įsiliejančio nedidelio pjedestalo. Šis lauko akmenimis apdailintas paminklo elementas būtų tarsi gynybinės fosos (bastiono fragmento) metafora. Taip siekiama didesnio ryšio su esamos istorinės aplinkos kontekstu ir stipresnio viso paminklo meninio įtaigumo. Dar vienu paminklo vietos parinkimo argumentu yra noras suteikti šiai teritorijai patrauklumo ir lankomumo.
Apie tai, jog skulptūra „GRAŽINA“ yra gerai Lietuvoje žinomas bei teigiamai vertinamas kūrinys potencialiai galintis tapti paminklu Vilniuje, įvairiu laiku yra teigę kalbininkas B. Savukynas, rašytojas P. Dirgėla, filosofė L. Jekentaitė – Kuzmickienė, dailininkas A. Stasiulevičius, poetas V. Rubavičius, architektas L. Vaitys, dailininkas V. Antanavičius, kultūrologas A. Samalavičius, žurnalistė A. Žemaitytė ir kiti kultūros veikėjai. Svarbi yra ir iškilių Lietuvos kultūros žmonių nuomonė apie tai, kad skulptūros autorė Dalia Matulaitė yra viena autoritetingiausių šiuolaikinės lietuvių skulptūros kūrėjų. Jos ir architektų J.Balkevičiaus bei R.Buivydo sukurti paminklai puošia Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno, Druskininkų, Priekulės, Berznikų Lenkijoje, Budapešto viešąsias erdves, o skulptorės parodinės plastikos kūriniai su pasisekimu demonstruoti daugelyje dailės ekspozicijų Lietuvoje ir užsienyje.
