Dėl NVO dalyvavimo KM administruojamų ES investicijų priemonių veikloje
Lietuvos Kultūros Kongreso taryba kviečia pasidalinti nuomonėmis apie LR Kultūros ministerijos sukurtą eilinį biurokratinės raštijos kolekcijos perlą adresuotą nevyriausybinėms organizacijoms.
Dokumentas pridedamas.
Prof. dr. hp. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės pastabos:
Prisimenu lakią frazę apie „kultūros griuvėsius“...Juk kultūra – ne tik fejerverkai, festivaliai, koncertai ar teatrų spektakliai, kūrėjai, meno mėgėjai, muziejai ar bibliotekos... Tai darnaus ir tvaraus visuomenės vystymosi vertybinis pagrindas: kūrybingumą stimuliuojančios idėjos, jų įprasminimo modeliai, tai dvasinių, moralinių vertybių dimensijos, didžiausios įtakos turinčios žmogaus egzistencijai ir jo potencinėms galioms. Koks šis pamatas Lietuvoje dabar?
Paėmęs oficialų Kultūros ministerijos raštą („Dėl nevyriausybinių organizacijų..., 2015 liepos 7 d.) žmogus turėtų nusistebėti: taip rašo Lietuvos (!!!) kultūrai atstovaujantis valdinininkas? Kokia baisi kalba! Taip parašyto studento darbo dėstytojas turi teisę nepriimti... Mažaraštystė persimetė jau ir įoficialias institucijas. O dabar apie turinį.
Minimame rašte remiamasi vienu ES dokumentu. Kaip žinia, Europa 2020 nuostatuose XXI a. vizija greta žinių, skatinamų inovacijų, tvaraus vystymosi, augimo, konkurencingos ekonomikos ypatingai pabrėžia teritorinės, socialinės sanglaudos reikšmę. Pilietinė visuomenė ir sanglaudos politika tapo ypač svarbi. ES ypač akcentuoja NVO dalyvavimo, skėtinių tinklų kūrimo valdymo procesuose būtinybę. Skatinama didinti NVO vaidmenį. Siekiant užtikrinti ES iniciatyvų ir politikos ES šalyse prasmingą įgyvendinimą, rekomenduojama aktyvinti dialogą su valdžios institucijomis.
NVO – reikšmingiausi socialiniai partneriai. Kaip pabrėžiama ne viename ES dokumente, jie svarbūs ne tik kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi, bet ir siekiant palaikyti regionų bei centrinės valdžios santykius, kovojant prieš korupciją, skatinant socialinę įtrauktį. Nejaugi Kultūros ministerijos valdininkai šių tekstų nebuvo skaitę? Norint bent atsiliepti į ES direktyvas, būtina aktyvinti pozityvų dialogą su NVO, partnerystės ryšių ieškoti ne su savo kuruojamomis žinybomis arba tik pavadinimais imponuojančiais universitetų dariniais (pvz., reputacijos dar neturinčiu vietinės reikšmės VGTU Kūrybinių ir kultūrinių industrijų fakultetu), bet su kultūros problemas fiksuojančiomis, tiriančiomis ne mėgėjų ar atsitiktinių politikierių, bet jas aktualizuojančiomis intelektualų, kultūros žinovų organizacijomis.
Turbūt tokios kokybės dokumentus kuria mažai kultūros istorijoje, politikoje kompetentingi žmonės. Todėl jie remiasi arba asmeniškomis, link korupcijos vedančiomis pažintimis, arba yra tiesiog nepajėgūs įvertinti pasirenkamų socialinių partnerių reikšmingumo, jų vietos visuomenėje. Ar neįdomu, kad socialinių partnerių gretose nematyti netgi Meno kūrėjų asociacijos? Nekalbant apie Kultūros kongresą.
Vertėtų priminti, kad Lietuvos kultūros kongresai pradėti rengti 1924 m. Šiam, visą Lietuvą aprėpusiam pozityviam judėjimui, pradžią davė intelektualųjį potencialą sukvietusi iš liberalaus kultūrinio judėjimo išaugusi Lietuvos kultūros sąjunga. Pirmasis kongresas (81 delegatas) įvyko 1925 m. birželio 28 d. Kauno rotušėje. Svarbiausias jo rūpestis buvo – Lietuvos švietimo būklė. Švietimas, kaip žinia, yra kultūros dalis. II kongresas įvyko 1926 metais. Buvo didžiausias tarpukaryje: 310 atstovų ir apie 200 svečių iš visos Lietuvos. Iki 1930 m. kultūros kongresai vykdavo kasmet. Jų iniciatoriai, dokumentų kūrėjai – patys ryškiausi Lietuvos kultūros žmonės.
Akūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kultūros kongresas surengtas 1999 m. Jo siekis – Sąjūdžio idėjas plėtoti formuojant ir kultūros politiką. Buvo parengti „Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys”, „Lietuvos kultūros būklė”; „Kultūros kongreso nuostatos”. Jie padėjo pamatus vėliau pasiūlytiems Visuomeninės kultūros tarybos, Lietuvos kultūros kongreso tarybos, nepriklausomo kultūros fondo ir Lietuvos kultūros įstatymo bei kt. projektams. Kultūros kongreso veikla derėjo su nepriklausomos valstybės Kultūros ministerijos strategija, tapo savotišku jos pagalbininku.
Tačiau, žinia, daug kas išsigimsta. Gal todėl Kultūros kongresą, kaip šviesos nešėją, valdininkija taip nori užspausti dabar? 2002 m. surengtas Kultūros kongresas išreiškė decentralizacijos kultūroje siekį. Ketvirtasis kongresas įvyko 2009 m. gegužės 9 d. Mokslų Akademijos salėje. „Kongresas veikia nuolat - ir tarp kongresų, ir kongręsų metu, organizuodamas būsimus kongresus, konferencijas, debatus, teikdamas pareiškimus ir rezoliucijas. Tai nuolatinis visuomeninis forumas, kuriame keliami Lietuvos kultūros rūpesčiai, jos aktualijos“, – taip apibrėžiami Kultūros kongreso veiklos tikslai.
O gal mes šiandien fiksuojame labai aukštą kultūros lygį? Deja. ES ir Lietuvoje atliekami tyrimai patvirtina, kad kultūra Lietuvoje labai smukusi. Pirmaujame patyčių (tyčinio žmogaus garbės ir orumo žeminimo), savižudybių, smurto, destruktyvios veiklos, knygų neskaitymo, prastos televizijos žiūrėjimo ir populiarinimo, prastos populiariosios kultūros „vartojimo“ srityse. Ir tai laimina valstybinė kultūros valdininkija? Ar rengiant visas kultūros sferas liečiančius strateginius dokumentus, investicijų programas, teisės aktus, Kultūros kongreso, kaip visus Lietuvos regionus ir visas sritis atstovaujančios kompetentingiausios organizacijos, dalyvavimas nėra tiesiog būtinas?
