Konferencijos apmąstymai

Konferencija „Kūryba ant skustuvo ašmenų“, III Seimo rūmai, 2015 m. birželio 17 d.

VEIKSNIAI, LĖMĘ KULTŪROS RAIŠKĄ SOVIETMEČIU

Straipsnio santrauka

Išskirtini keli kultūros aktyvumo veiksniai, turėję ryškų poveikį priklausomybės imperinei sistemai laikotarpiu. Sąlyginai juos pavadinsime taip: a) ištikimybė inteligento misijai, b) valdančiųjų elito kultūrinių ambicijų išraiškos, c) sėkmingi taktiniai elgsenos manevrai. Pirmojo veiksnio turinyje slypi kuriančiojo asmens pasišventimas darbui, atkaklus tikslo siekis, inteligento misijos reikšmės suvokimas. Kalbant apie pastarąjį dėmenį, iškyla sąvokų intelektualas ir inteligentas perskyros dilema, kelianti sąmyšį savivokos kelyje (šią temą esu gvildenęs ir skelbęs savo darbuose). Iki XX a. vidurio intelektualo sąvoka buvo taikoma apibudinti išsilavinusį, „didžiai mokytą“ asmenį. Vėliau sąvokos turinio reikšmė kito; mat visuotina globalizacija ir karingųjų liberalų veikla subrandino iš esmės naują sąvokos turinį, pagal kurį intelektualas – tai elitinis visuomenės narys, siekiantis bet kuriuo būdu asmeninės naudos (nepaisant nusistovėjusių etikos bei moralės principų); jam išsilavinimas – esminis karjeros ir dominavimo visuomenėje instrumentas. Intelektualo priešingybė – inteligentas. Ši sąvoka, kilusi iš rusų kultūros konteksto, Lietuvoje išplito tautinio atgimimo metu. Inteligentas – tai šviesuolis (išsilavinęs asmuo), kuris savo veiklos tikslą suvokia kaip pasišventimą visuomenės reikalams – švietimo bei lavinimo misijai. Sovietmečiu inteligento sąvoka funkcionavo kaip subjekto apibūdinimas. Tačiau atkuriant Lietuvos valstybę, laužant buvusią vertybinę orientaciją, įvairiuose žmonių bendravimo situacijose įsigali intelektualo sąvoka, netinkanti korektiškai nagrinėti netolimos praeities faktus. Pirmojo veiksnio aptarimą apribosiu šia pastraipa; plačiau bus kalbama straipsnyje. Antrojo veiksnio apibūdinime glūdi tema, skirta nagrinėti Lietuvos komunistinės (teisingiau – bolševikinės arba marionetinės) valdžios ambicijas rodyti tam tikrą savarankiškumą – daryti tai kas leidžiama vietiniams „viršininkams“. Suprantama, jiems rūpėjo, demonstruojant tariamą savarankiškumą ir, įsiteikiant „valdovui“, pasididžiuoti savo nuopelnais; ypač paranku buvo reikštis kultūros dirvonuose, nes čia pakankamai efektyviai atrodė fasadinės kultūros išraiškos (konkursiniai meninių kolektyvų ir autorinių kūrinių įvertinimai ar kiti propagandai tinkami dalykai). Būtent tenkinant „pasididžiavimo“ poreikį buvo remiami išliekamos reikšmės darbai, neretai įvertinti valstybiniais apdovanojimais (Trakų pilies restauracija, „Pirčiupio motinos“ skulptūra, S. Krasausko iliustracijos, skirtos E. Mieželaičio „Žmogus“ , R. Roždestvenskio „Rekviem“ ir eilė kitų kūrinių). Trečias veiksnys – taktiniai kūrybinių asmenybių bei kultūros reikalais susirūpinusiųjų manevrai. Jie buvo veiksmingi, kai atsirasdavo tinkamos progos, pasinaudojus valdžios ketinimais ir, pakreipus juos tinkama linkme, atlikti vertingus kultūrai darbus. Artėjant bolševikinėms jubiliejų datoms ne kartą pavyko, prisidengus lozungine tematika, nuveikti mūsų kultūrai reikšmingus darbus. Šiuo keliu einant buvo kuriamos kino juostos, teatro spektakliai, dailės kūriniai. Šiandien jie liudija lietuvių kultūros gyvybingumą, žadinamą kūrybinės raiškos. Suprantama, reikėjo drąsos, išradingumo ir užsispyrimo; tų savybių turėjome. Deja, jos jau grimzta globalaus liberalizmo sukelto chaoso liūne. Mūsų konferencijos metu kalbininkas Kazimieras Garšva papasakojo kaip jis tapo rusų kalbos tyrinėjimų vadovu. Priminsiu: kartą Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas pasiūlė Garšvai eiti rusų kalbos tyrėjų grupės vedėjo pareigas (tokio padalinio reikalavo valdžios direktyvos). Pastarasis mėgino išsisukti iš to reikalo. Tačiau direktoriui pasakius, kad jam, atsisakius instituto žaibolaidžio funkcijos, teks priimti į jo vietą rusą. Tuomet Garšva pasiaukojo instituto labui. Jis pradėjo tyrinėti kalbinius reikalus lietuviškose Baltarusijai priskirtoje teritorijoje, rūpintis rusų mokymu lietuvių kalbos ir panašiais dalykais. Taigi instituto taktiniai veiksmai, formaliai vykdantys nurodymus, stabdė rusifikacijos politiką; pasinaudojus minėta tendencija, buvo atliekami tyrimai, tiesiogiai susiję su mūsų kultūra. Šis epizodas – iškalbingas nurodyto trečio veiksnio pavyzdys. 2015 m. birželio 18 d.