Konferencijos pranešimas: KAIP KULTŪRA SUGEBĖJO IŠLIKTI

Esu viso sovietmečio laikotarpio liudininkė. Dabar, praėjus 25 metams, kaip niekad gerai matosi mūsų lietuvių sugebėjimai išsaugoti savo tautos vertybes, savo kultūrą (aišku, nekalbėsiu apie tuos, kurie absoliučiai prisitaikė).

BAŽNYČIOS

Jos visos buvo paverstos sandėliais, garažais, naudingomis patalpomis…

Kiek reikėjo sumanumo, kantrybės, rizikos tuometiniam VU rektoriui prof. Jonui Kubiliui, kad Šv. Jono bažnyčia būtų restauruota, atstatyta ir paversta Pažangios minties muziejumi…

Kaip pavyko tuometiniam Kultūros ministrui įtikinti Maskvą – Katedroje įsteigti Lietuvos dailės muziejų, t.y. Paveikslų galeriją. O kad nebūtų sunaikintos dar sienose likusios epitafijos – jos buvo užklijuotos, apdažytos ir tose vietose pakabinti paveikslai. Sugebėta restauruoti ir atgal pakabinti visus Katedroje buvusius P. Smuglevičiaus Apaštalus. Bepigu buvo, atgavus Nepriklausomybę, per labai trumpą laiką Katedrą sutvarkyti ir vėl paversti maldos namais…

Visų Šventųjų bažnyčioje, išridenus statines, buvo įkurta lietuvių liaudies meno ekspozicija. O kad būtų išsaugotas vertingas bažnyčios interjeras, eksponatus teko rodyti tam specialiai padarytuose „garduose” – lankytojas matė tik dirbinius, nematė lubų, altorių, šventų skulptūrų… Šv. Kazimiero bažnyčioje, t.y. planingai įkurtame Ateizmo muziejuje, buvo gudriai sugebėta eksponuoti ir vertingus lietuvių liaudies dievukus…

Pagaliau Palangoje, įsteigtame Gintaro muziejuje, šalia seniausią lietuvių gyvenseną liudijančių archeologinių dirbinių iš gintaro buvo rodomas…gintarinis traktorius…

RESTAURAVIMAS

38 metus dirbau Dailės muziejaus restauravimo skyriuje. Laviruodavome ir aprašydami restauruojamus objektus. Auksinius dirbinius įvardindavome metaliniais, brangakmenius – stikliukais (kybojo grėsmė tokiems dirbiniams atsirasti Maskvos muziejuje „Oružeinoje palata”).

Dažnas restauruotas J. Kamarausko senojo Vilniaus piešinys buvo puoštas Gedimino stulpais, Vytimi. Juos uždengdavome paspartu. Tik po sudėtingų komisijų ir ilgalaikių derybų Maskvoje gavome teisę restauruoti M. K. Čiurlionio kūrinius.

DAILININKAI

Kol dar nebuvo Dailės parodų rūmų (dabar ŠMC), rengiant dailininkų parodas, mes restauratoriai beveik visada talkindavome. Be specialiai sukurtų darbų sovietine tematika, lengviausiai į parodas patekdavo peizažai. Tiko „nekalti” A. Petrulio peizažai. Priimtini buvo S. Krasausko raižiniai. Bet niekada – formalistai: Kisarauskas, Šerys…

Įdomi grafiko, LTSR Dailininkų sąjungos pirmininko, komunisto, akademiko Jono Kuzminskio asmenybė. Būdamas AT narys, visada dalyvavo Maskvoje privalomuose suvažiavimuose, kur gaudavo ta proga išleistą bloknotą. Šio bloknoto puslapiuose jis įrašydavo pranešėjo pavardę, o po jos per kelis puslapius sekdavo eskizai: „Bijūnėlis žalias”, „Oi, lekia, lekia gulbių pulkelis”, „Ant kalno karklai siūbavo”… Vėliau šis lietuvių dainų ciklas buvo labai gerai vertinamas.

Kiek drąsos ir sumanumo reikėjo turėti Kultūros ministrui D. Trinkūnui, Meno reikalų valdytojui V. Jakelaičiui, Dailės muziejaus direktoriams P. Gudynui, R. Budriui, kad apeidami Maskvą, diplomatines užkardas, parvežtų iš Berlyno į Lietuvą M. Žilinsko kolekciją, ją sutvarkytų ir eksponuotų Kaune.

Perskaičiusi tuometinio Jūrų muziejaus direktoriaus A. Každailio prisiminimus, supratau, kokiomis pastangomis kūrėsi Jūrų muziejus… Ta proga negaliu nepaminėti ir J. Avyžiaus, R. Granausko knygų ar jų pavienių apsakymų spaudoje.

VLADAS DRĖMA

Jis niekada nepritapo prie ano laikmečio. Pirmą smūgį gavo už straipsnį apie M. K. Čiurlionio genialumą. Išmetė iš Dailininkų sąjungos. Dailės institute „ne taip” dėstė dailės istoriją. Uždraudė. Tuomet dėstė „nekaltą” anatomiją, spalvininkystės mokslą… Dokumentai docento laipsniui gauti dešimtmetį pragulėjo rektoriaus stalčiuje.

Visą savo gyvenimą labai mylėjo Vilnių. Įsidarbino gidu, apmokė būsimus gidus. Ilgus dešimtmečius rinkęs medžiagą apie Vilnių, 1969 m. įteikė knygą „Vagos” leidyklai. Po kelių metų tylos leidykla paprašė – išimti visas bažnyčias. Drėma pasipiktino: Vilnius – be bažnyčių??? Dar po dešimtmečio – „viskas lyg gerai, tik … kryžiai trukdo“ – Drėma nesutiko. Galų gale po knygos maketo kelionių į Budapeštą, Leipcigą, Maskvą, Minsko leidykla išleido „Dingusį Vilnių”. Po 22 metų! Laikydamas knygos pirmąjį egzempliorių – apako....

Labai daug sugebėjome išsaugoti.

Tik šiandien kažkaip daug kas neišsilaiko. Ir, deja, jau ne dėl Maskvos kaltės.

Ant… Tėvo dalgio ašmenų…

Gražina Drėmaitė, restauratorė

2015 m.