Konferencijos pranešimas: Dvi sovietmečio kultūros tyrimų prieigos – mechanistinė ir visuminė
Sovietmečio kultūrą tirti yra labai sunku dėl daugelio priežasčių: dar neišgyventas laiko atstumas, teberusena sovietmečio indoktrinacija ir jos kurta utopinė vizija, palaikoma idėjų primityvumo ir dalies visuomenės negebėjimo savarankiškai mąstyti ir vertinti; esama daug visuomenės grupių, kurios turi kompleksų ir jie įtakoja vertinimus; dar neturime pasiteisinusių metodų tokio tipo visuomenėms tirti. Turime tirti visuomenę, gyvenančią ilgalaikės okupacijos sąlygomis, visuomenę sudarytą iš įvairios politinės ir kultūrinės orientacijos grupių.
Sovietmečio laikų Lietuvos visuomenė buvo labai marga. Tai suskaldytos, suaižėjusios visuomenės vaizdas, sudarytos iš daugelio grupių, kurios nuolat keitėsi, laikui bėgant buvo formuojamas sovietinės liaudies sluoksnis. Jis iš lėto formavosi, bet jis netapo dominuojančiu ar vienintėliu iki pat Sovietų Sąjungos pabaigos. Dalis visuomenės gyveno saistoma įvairių ryšių, į kuriuos aktyviai dėjo pastangas įsiterpti Sovietų Sąjungos totalitarinės sistemos represijos, vykdyta indoktrinacija. Dėtos didelės pastangos buvusius ryšius sutraukyti, vietoje jų piršti kitus, kuriamus totalitarizmo sąlygomis; siekta okupuotos valstybės visuomenę dar stipriau suskaldyti. Grupės skyrėsi kultūrinėmis ir politinėmis orientacijomis.
Tyrimai dar tik pradėti, bet viešoje erdvėje jau senokai skamba apibendrinantys vertinimai: „kultūros griuvėsiai“, „kultūros nebuvo“, „ji buvo totaliai valdoma“ ir pan. Tie, kurie esame to laikotarpio liudininkai, suvokiame, kad viskas buvo žymiai sudėtingiau, o pačios kultūros tyrimams būtinas visuminis požiūris į ją. Ne veltui pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais, o ir vėliau, buvo dedamos pastangos, kad visuomenė netektų pagarbos Lietuvos valstybei, nepažintų jos praeities, kad tauta kaip bendruomenė būtų diskredituota, kad tautos kultūra būtų suvokiama, kaip uždara ir todėl ribota, esanti kliuviniu progresui, nepakankama pilnavertei visuomenės raidai ir raiškai.
Be to jau kurį laiką viešoje erdvėje pradeda vyrauti kasdieninės šnekos primityvus kultūros supratimas; vieni kultūrą suvokia kaip administraciniams poreikiams išvardintas veiklos sritis: menas, bibliotekininkystė, paveldosauga, net ir švietimas ne visada suvokiamas kaip integrali kultūros dalis. Kiti kultūrą suvokia tik kaip įpročius, elgesio stereotipus, normas, reiškinio aplinką. Be abejo, kultūros sąvoka apima visa tai, bet jei tik tai suprantame kultūra, tada patenkame į sąvokų sumaištį. Todėl verta pasitikrinti pačios sąvokos sampratą ir ieškoti sovietmečio visuomenės kultūros tyrimų prieigų.
Jei renkamės iš gausybės kultūros apibrėžimų, ne tuos, kuriuose išskaičiuojamos jos sritys, o tuos, kuriais bandoma apibūdinti jos visuma, jos sampratoje akcentuojama kultūros vaidmuo formuojant visuomenės gyvenimo normas, elgesio modelius, ženklus (kalba taip pat yra ženklų sistema), vertybes kaip visumą, tada verta atkreipti dėmesį į Alfredo Krioberio (Alfred L. Kroeber) ir Klaido Klakhono (Clyde Kluckhohn) kultūros apibūdinimą. Kultūra suvokiama, kaip „perduodamos ir kuriamos prasmės, vertybių konfigūracijos – modeliai, idėjos ir kitos reikšmingos simbolių sistemos, esančios veiksniais, formuojančios žmonių laikysenas arba artefaktus – kūrinius, kurie yra laikysenos produktai“. Arba: „Kultūrą sudaro išreikšti ir neišreikšti elgesio ir skirti elgesiui formuoti modeliai, kurie perduodami ženklais ir sudaro atskirų žmonių grupių vystymosi pasiekimus, įskaitant jų realizaciją artefaktuose; esminę kultūros šerdį sudaro tradicinės (t.y. istoriškai išvestos ir atrinktos idėjos), kuriomis priskiriamos vertybės; kultūrinės sistemos iš vienos pusės gali būti laikomos veiksmų produktais, o iš kitos – tolimesnius veiksmus sąlygojančiais elementais“.
Kultūra suvokiama kaip visuminė visuomenės gyvenimo raiška, raidos paskatos, kultūros reiškinių kūrimas, perėmimas ir perdavimas kitoms kartoms. Ją galima traktuoti, kaip visuomenės gyvybės formą. Todėl netinka jos mechanistinis suvokimas ir kartu mechanistinis jos pažangos ar raidos suvokimas, o sovietmečio kultūra yra sudėtingo tyrimo objektas. Taip pat mechaninis vienos kurios prieigos taikymas šiuo požiūriu yra nerezultatyvus.
Šiuo metu vyraujanti prieiga sovietmečio visuomenei tirti yra politinės istorijos metodų perkėlimas sovietmečio kultūrai tirti. Tačiau akivaizdu, kad politinės istorijos tyrimai tokiai visuomenei, kuri gyvena okupacijos sąlygomis, t.y. ją užėmusioje totalitarinėje valstybėje, negali aprėpti pagrindinių tos visuomenės gyvavimo sričių. Mechaniškas politinės istorijos prieigų perkėlimas tokio tipo visuomenės gyvenimo visumai tirti yra dalies tyrimų išplėtimas visumai, tą dalį paverčiant menama visuma. Iš tiesų verta tirti tokios visuomenės politinės istorijos klausimus: santykį su valstybingumu, totalitarine valstybe, politinio pasipriešinimo organizavimą ir dalyvavimą, administravimą, visuomenės struktūrą, jos kaitą, integracinius ir dezintegracinius ryšius, demografinius pokyčius ir kt. Tokie tyrimai yra svarbūs ir prasmingi, jei jie netampa vienintele prieiga, jei jie netaikomi mechaniškai kitoms visuomenės gyvenimo sritims tirti. Jei mes visuomenės gyvenimo visumos tyrimams taikysime tik politinės istorijos prieigas, nepajėgsime suprasti daugelio toje visuomenėje vykusių procesų. Visuomenės, kuri negali gyventi politinės būties, gyvybė slypi kultūroje.
Akivaizdu, kad jei vienos grupės laikyseną pasirinkame vertinimo rodikliu ir jį taikome visoms grupėms, ar vienos grupės – dalies – vertinimą išplečiame visai visuomenei – teikiame iškreiptą interpretaciją. Žinome, kad buvo grupių, kurios atstovavo okupavusios valstybės represines jėgas. Būta ir visai kitokių grupių, ištiesų – visa kultūrinių ir politinių orientacijų išklotinė. Tos grupės vaidino skirtingus vaidmenis, o totalitarinė valstybė joms skyrė skirtingas užduotis. Nors ideologinė kontrolė buvo visuotinė, tačiau veiksmų galimybes jos turėjo taip pat skirtingas. Antra vertus, kultūros raidos prognozės nėra patikimos, kadangi jos raidą lemia daug žmogiškosios sąmonės veiksnių ir emocijų, gausybė ryšių. Kultūros raidoje, panašiai kaip ir kūryboje esama ir nenuspėjamų veiksnių.
Pavyzdžiu galima būtų paimti visuomenės sluoksnį protiniu darbu duoną pelniusį. Per pirmąjį sovietinės okupacijos dešimtmetį buvo prarasta didelė šio sluoksnio dalis: vieni buvo ištremti, dalis nužudyti, dalis tapo išeiviais. Per sovietmečio dešimtmečius šis sluoksnis vėl gausėjo. Lietuvoje protinį darbą dirbusiųjų sluoksnį sudarė skirtingų profesijų asmenys. Daug gabių ir aktyvių žmonių rinkosi technines, fizikos specialybes, ypač mediciną, kuriose mažiau lėmė indoktrinacija, jos buvo kiek mažiau priklausomos nuo ideologijos spaudimo. Lietuvoje per tą laiką susiformavo labai aukštos kvalifikacijos medikų, fizikų, chemijos technologijos, matematikos ir kt. šakų mokyklos. Kai kuriose veiklos srityse buvo pasiekta itin daug. Sovietų Sąjunga nekūrė jiems pagerintų sąlygų, bet Lietuvoje buvo pasiekta ypatingai aukšta kvalifikacija. Jos siekti ėmėsi gabiausieji, įtemptai dirbdami nepalankiomis sąlygomis, gebėdami apeiti kliuvinius rezultatui pasiekti. Motyvacija galėjo būti įvairiausia: ir asmeninio pobūdžio, ir visuomeninė, pilietinė. Bet pasiekta aukšta kvalifikacija tapo kultūros reiškiniu, kurį reikia deramai įvertinti. Aukštos kvalifikacijos specialistai buvo Lietuvos mentaliteto pagrindų kūrėjai, gausino gebančios mąstyti ir savarankiškai spręsti visuomenės dalį.
Kitoje situacijoje buvo humanitarinių ir socialinių mokslų sričių žmonės. Jie buvo ypatingai priežiūrimi, kadangi jų teigiama, perduodama vertybių sistema buvo itin paveiki visuomenei. Vieni ėjo į šias veiklos sritis dėl įsitikinimų, kad nori ir privalo ugdyti jaunąją kartą, išlaikyti kultūrinę atmintį, vertybes, kiti buvo tiems dalykams abejingi, papildydavo indoktrinuojamųjų grupes, užimančias įvairias pozicijas režimo atžvilgiu, tretieji patys ėmėsi diegti sovietinę ideologiją, ėmėsi jos „grynumo“ prižiūrėtojų vaidmens. Būta grupių, kurios įvairiais būdais pagal galimybes siekė lavinti visuomenėje mąstymą, kaip prielaidą laisvai asmenybei ugdyti, įgyti imunitetą indoktrinacijai, gebėjimą formuoti kitus pilietinius ir visuomeninius siekius, nei jie buvo oficialiai teigiami. Viena tokių grupių buvo filosofai, dirbę Vilniaus universitete, ir jų aplinka.
Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros bylą (1959-1961) galime nagrinėti kaip politinį veiksmą, galime joje įžvelgti kultūrinius siekius, tačiau į ją verta žvelgti kaip į visumą. Šios grupelės „nusikaltimas“ buvo tai, kad ji nesutiko su lietuvių literatūros suvokimo primityvinimu, bandymais nubraukti jos humanistinę vertę, jos ryšį su tautos istorija. Kai buvo rašoma lietuvių literatūros akademinė istorija, buvo ypač svarbu, kad arba teigiamosios vertybės būtų suformuluotos tekste, arba jos būtų numanomos, arba bent nepatektų teiginiai, primityvinantys skaitytojo santykį su literatūra ir griaunantys jo emocinį ryšį su grožinio teksto kūrėjais ir su savąja literatūra. Ši grupelė, kaip ir daugelis kitų ėjo iki ribos, o ta riba pasirodė esanti Vilniaus universiteto partinės organizacijos pasmerkimas ir Lietuvos komunistų partijos suvažiavime paskelbtas apkaltinimas marksizmo revizionizmu ir nacionalizmu. „Nusikaltusioms“ buvo apribota galimybės dirbti pagal profesiją, pastatyti barjerai, kad netektų poveikio visuomenei, ypač jaunimui. Tačiau vis dėl to, paskelbtieji tekstai nebuvo sunaikinti, jie ne vieną dešimtmetį buvo atspara panašios kultūrinės orientacijos žmonėms, ypač tiems, kurie savo gyvenimo uždaviniu buvo pasirinkę dirbti lituanisto darbą mokyklose, bibliotekose, mokslo institucijose.
Kultūros raidos sunkiai nuspėjamus vingius galima įžvelgti lietuvių nacionalinės dramaturgijos istorijoje. Per paskutinį sovietmečio dvidešimtpenkmetį lietuvių nacionalinėje dramaturgijoje sukurta jau klasika tapusių kūrinių, kurie bylojo apie svarbius lietuvių tautai klausimus, gebėjo puoselėti istorinę ir kultūrinę atmintį, megzti vertybių tvermės ryšius tarp kartų. Publika suvokė ir vertino tai, ką dramaturgai, režisieriai ir aktoriai norėjo pasakyti. Teatras jautė dalies visuomenės poreikius ir skaudulius. Teatro veikloje vyravo abipusis ryšys tarp teatro ir žiūrovų. Savo ruožtu teatralai paskatino ne vieną dramaturgą kurti teatrui. Ar galime atstatytos nepriklausomybės dvidešimtmetį įvardinti kaip nacionalinės dramaturgijos pakilimo laikotarpį, o teatrą – bylojantį apie opiausius visuomenės rūpesčius? Šiuo metu jau beveik dešimtmetį kai kurie žymiausi Lietuvos teatrai ir režisieriai nesivaržydami stato iš eilės to paties autoriaus – XX a. pradžios rusų klasikos spektaklius, pritaikytus eksportui, lygiuodamiesi į sėkmingo verslo pavyzdį. Tad, matyt, kūrybiniai impulsai, vaisinga kūrybinė įtampa kaip ir išliekamosios vertės kūrinių sukūrimas yra sunkiai nuspėjamas reiškinys.
Sudėtingos sandaros visuomenei, gyvenusiai ilgalaikės okupacijos sąlygomis kultūros tyrimai tampa ypatingai reikšmingi, jiems turėtų būti taikomi kultūros tyrimo metodai ir gebėjimas aprėpti reiškinių visumą.
Habil. dr., doc. Ingė Lukšaitė
2015.06.17 konferencijoje „Kūryba ant skustuvo ašmenų: kaip sovietmečiu buvo ginama profesionalioji lietuvių kultūra. Liudytojų parodymai“, vykusioje Lietuvos Respublikos seime skaitytas pranešimas
