Konferencijos pranešimas: Žvilgsnis į sovietmečio dilemas.

Pranešimas skaitytas konferencijoje „KŪRYBA ANT SKUSTUVO AŠMENŲ:

kaip buvo kuriama ir ginama lietuvių kultūra sovietmečiu“ 2015-06-17, LR Seime

Kaip lietuvių kultūra galėjo išlikti sovietinėje Lietuvoje?

Viena iš dilemų, inspiravusį šį mano pranešimą, tai santykis tarp asmeninių prisiminimų apie sovietmetį ir mokslo kriterijų, kuriais remiantis reiktų reflektuoti tą patį sovietmetį.

Prisimenu praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio vidurį, kai aš, būdamas tik pradedantis užsiimti moksline veikla, buvau apimtas desperacijos dėl tuo metu vykusio rusinimo bei vadinamojo zombinimo. Man tada buvo pradėję atrodyti, kad lietuvių tautos likimas nulemtas, ir kad dar du trys metai, ir lietuvių neliks. Kai tas savo mintis išsakiau daktarui Viktorui Kutorgai, jis mane ramino sakydamas, jog aš padėtį dramatizuoju ir vertinu ne objektyviai. Šiandien, žiūrėdamas į anuos laikus iš laiko distancijos, o taip pat matydamas, kas dedasi dabartiniu metu Lietuvoje, aišku, turėčiau pripažinti, jog tada daktaras Kutorga buvo teisus – aš padėtį sovietinėje Lietuvoje vertinau neobjektyviai. Nes jeigu būtų buvę kitaip, praėjus tik dviem trim metam po to mūsų pokalbio nebūtų galėjęs kilti lietuvių tautinis atgimimas.

Vadinasi, asmeninė emocinė ar jausminė patirtis gali suklaidinti. Dabar, jau turėdamas ne tik tam tikrą gyvenimo patirtį, bet ir istorijos tyrinėtojo įgūdžius sovietmetį matyčiau kur kas įvairiau ir vertinčiau nevienareikšmiškai. Taigi, sovietmetis, mano supratimu – tai visų pirma sugriauta bei paniekinta nepriklausoma Lietuvos Respublika. Žinoma, toji Respublika anaiptol nebuvo ideali; vis dėlto, lietuviui šiaip ar taip ji buvo vienintelė ir labai brangi. O kai vietoje jos buvo pateikta sovietinės aneksijos išdava - vadinamoji LTSR, tai reiškė drastišką lietuvių politinio identiteto ardymą, trėmimus, brutalų bei primityvų vietinių žmonių akimis naujos valdžios elgesį pertvarkant Lietuvos ūkį, visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą. Tačiau analizuodamas sovietmetį negali nepamatyti, kaip represijos silpo ir kaip žmonės laipsniškai prie naujos tvarkos ėmė prisitaikyti, kaip plito susivokimas, kad toji LTSR – tai realija, pernelyg stipriai determinuota vidaus bei išorės aplinkybių, todėl ją neigti beprasmiška ar tiesiog neprotinga; kad toji realija nors ir deformuota bei sužalota, bet vis viena tebesanti ta pati Lietuva, ir kad svarbiausia - neatimtos galimybės tą sužalotą Lietuvą gaivinti bei tobulint, pasiremiant savų žmonių darbštumu, išradingumu, o kas ypač svarbu – neatimta galimybė kurti savitą Lietuvos kultūrą. Ir nors pastaroji galimybė buvo labai ribota bei sąlyginė, drįsčiau manyti, kad kaip tik tos sovietinės sistemos primestos įvairios ribos bei išlygos ir skatino išradingumą ar netgi pasišventimą ieškoti kelių, kaip esamas kliūtis įveikti.

Kaip bežiūrėtume į sovietmečio kultūros palikimą šiandien, negali būti abejonių, kad anuomet sukurti kultūros kūriniai buvo ypatingos vertės bei reikšmės – ir ne tiek estetine, kiek visų pirma visuomenine politine prasme. Nes anuomet bemaž kiekvienas naujas lietuvių rašytojo romanas, drama, teatro spektaklis ar Lietuvos kino studijos filmas būdavo įvykis, plačiu mastu aptarinėtas bei įsisąmonintas, ir kiekvienas tas įvykis tarsi kilstelėdavo LTSR gyventojus naujos susivokimo kokybės link. Žinoma, negalima užmiršti sovietinių represijų, bet jos šiaip ar taip buvo išgyventos; kai represijų laikotarpį keitė vadinamoji nuobodulio kasdienybė, tuomet sąmonė galėjo tiesiog užmigti, bet ji visgi neužmigo; pagaliau reikia tai pat turėti galvoje, kad viskas vyko tuometinio socialinio lifto kontekste, kuriame veikė sovietinės karjeros vyliai, tačiau tų vylių trauka buvo ne visagalė, ir nuviliotųjų skaičius, kaip paaiškėjo, tikrai nebuvo didelis.

Taigi, sovietmetį galima matyti kaip procesą, tikrai nelengvą, bet sąlygotą tam tikros perspektyvos ar net konkretaus tikslo – vadinamąją LTSR transformuoti į realią Lietuvos valstybę. Ir tas tikslas galų gale buvo pasiektas. Todėl dabar sovietmetį – su visom jo primestomis blogybėmis bei vidiniais nuopuoliais – tikslinga laikyti, kaip neatskiriama mūsų istorijos periodą, gyvybiškai svarbų tiek Lietuvos žmonių identifikacijai, tiek ir pačios valstybės egzistencijai.

Tačiau dabar linijinę istorijos vystymosi paradigmą pakeitė reliatyvizmas. Ir sovietmetis interpretuojamas nebe kaip sudėtinė vystymosi dalis, o incidentiškai – tik kaip išorės primesta blogybė, su kuria iki tol nebuvo nieko bendra ir su kuria šiandien santykis tik kaip su svetimos jėgos okupacija. Bemaž visą sovietmečio interpretaciją užpildė represiniai siužetai, o apie vidinių bei išorinių to laikmečio aplinkybių determinaciją kalbos išvis neliko. Žinoma, tokiame kontekste susvyravo pamatai visam sovietmečio kultūriniam palikimui, ir šių dienų propagandistas gali ramia sąžine porinti apie lietuviškos sovietmečiu kurtos literatūros menkumą su jau nebeslepiamomis aliuzijomis į tai, kad tikslinga nebedelsti ir jungtis prie „aukštesnių“ europietiškų kultūrų..

Dabartinies paradigmos tema būtų pernelyg plati, todėl čia susikoncentruosiu tik į tam tikrus prieštaringus aspektus, susijusius su istorija, už kuriuos tam tikrą atsakomybę neša ir patys istorikai.

Pirmas iš tų aspektų sietųsi su visiems ne kartą girdėta teze, kad mes – europiečiai, o Lietuva visada buvusi Europoje. Tezė, iš pirmo žvilgsnio atrodanti visai nekalta juolab, kad turinti tam tikro geografinio, istorinio bei kultūrinio pagrindo. Toji tezė tarnavo parankiu lozungu mobilizuojantis stoti į Europos Sąjungą. Tačiau dabar joje galima įžvelgti ir kiek kitą – visai ne tokį nekaltą turinį. Teiginys, kad Lietuva visada buvusi Europoje (išskyrus žinoma tik tą laikmetį, kai Sovietų Sąjunga mus iš Europos jėga atplėšė) reikštų, kad Europoje mes buvome ir tada, kai Lietuva priklausė Lenkijai, ir Klaipėdos kraštas, aišku, visada priklausė Europai. Išeitų, kad priklausymo Europai užtektų vien geografinio kriterijaus, o suverenumas – neturi reikšmės. Bet pagal tokią logiką ir Afriką galima būtų laikyti buvusią Europoje, kol ji buvo valdoma europiečių. Bet jeigu suverenumas ne tik svarbus, bet ir lemiantis kriterijus priklausant vienam ar kitam geopolitiniam regionui, tai tuomet tektų pripažinti, kad Lietuvos kvalifikacijai, kiek ji buvo suvereni valstybė, bus kur kas tikslesnis apibudinimas kaip buvimas tarp Rytų ir Vakarų. Tokia Lietuva buvo didžiųjų kunigaikščių laikais, ir tą jos geopolitinę būseną netgi atitiko vidinė vadinamoji diarchinė struktūra. O kai susikūrė moderni tautinė Lietuvos Respublika, tai jos geopolitinė misija neabejotinai turėjo tarnauti ryšiams tarp Vakarų ir Rusijos. Ir tik ketvirtame dešimtmetyje augant karo tarp Europos ir Sovietų Sąjungos grėsmei Lietuvai teko nori nenori bandyti glaustis arčiau Vakarų (ankstesnė pliuralistinė Kazio Šalkauskio vizija turėjo užleisti vietą kur kas radikalesniam bemaž totaliniam Antano Maceinos konceptui), nepaisant to, kad iš tų Vakarų sekė vienas ultimatumas paskui kitą, ir Lietuvai grėsė ne tik atsisveikinimas su Vilniumi bei Klaipėda, bet ir su pačia valstybe apskritai. Tokiame kontekste neturėtų stebinti, kad Stalinui Lietuvą pavyko palyginti lengvai ne tik persivilioti į savo pusę, bet ir įtraukti į Sovietų Sąjungą. Bet inkorporacija į Sovietų Sąjungą nesunaikino Lietuvos vakarietiško geno, tą turėjo pripažinti ir patys rusai. Tai ar dabar primygtinai peršant tezę apie „amžiną Lietuvos vakarietiškumą tikimasi iš Lietuvos išbraukti visa, kas joje rytietiška ? Ar pagalvojama, ką tai reikš – ir jau reiškia - praktikoje?

Antrasis aspektas būtų pirmojo tęsinys, nes jis sietųsi su Lietuvos sienų klausimu. Taigi, kaip atsirado dabartinės Lietuvos sienos? Sprendžiant iš Lietuvos viešosios erdvės susidaro įspūdis, kad tokį klausimą gali kelti tik kokie nors piktavaliai propagandistai. Deja, turėčiau konstatuoti apie tokią akademiniame pasaulyje besiformuojančią tendenciją: moksliniuose straipsniuose apie šio regiono teritorinius atsiribojimus paprastai keliamas vienas kriterijus – 1772m arba tiesiog 1921m Rygos sutarties sienos; tai reiškia, kad kalba eina iš esmės apie Lenkijos teises (beje, autoriai anaiptol nebūtinai lenkai). Suprantama, autoriai nenori minėti nei Jekaterinos II nei juo labiau bolševikų, nes tie personažai dabar asocijuojasi tik su neteisėtumu ar blogiu. Tačiau išdavoje lieka neaišku, iš kur bei kaip atsirado Lietuva, ir kaip jos teisės gali atrodyti esą teisėtų 1772m ar 1921m lenkiškų sienų kontekste.

Pagaliau, trečias aspektas sietųsi su nuosavybės perdalinimo klausimu. Štai pavyzdys: filme „Ekskursantė“ yra epizodas, kaip herojė ateina į sodybą, kurio šeimininkas lietuvis sovietinės valdžios ištremtas, ir jo vietoje įkelta kita šeima.. Tuo epizodu akivaizdžiai norėta pademonstruoti sovietinės santvarkos blogį. Tačiau vargiai pamatysime epizodus apie tai, kaip lietuvių šeimos atsikėlė į buvusius lenkų ar vokiečių namus. Gal reiktų suprasti, kad pastarieji perkėlimai neliudijo blogio. Tuomet man knietėtų paklausti; kaip galima įsivaizduoti tokį keitimą nuosavybės teisių, koks vyko Vilniuje bei Klaipėdoje, tuo pačiu nekeičiant tų teisių likusioje Lietuvoje.? O gal priešingai – lietuvių atsikėlimo į Vilnių bei Klaipėdą teisėtumas turi tendenciją darytis panašiai neaiškiu, kaip ir Lietuvos sienų?..

Ko gero, tai tik tušti retoriniai klausimai, kuriuos lydės tyla, bet kuri tik patvirtins tą sunkią dilemą, kad arba sovietmetis yra organiška Lietuvos istorijos dalis, arba Lietuvos ateitis - miglose. Asmeniškai mano nuomone, dabartiniu metu vykstantis savotiškas sovietmečio išsižadėjimas reiškia ne ką kitą, kaip plovimą pamatų po mūsų valstybe. Taigi, baigiamąja dilemą suformuluočiau taip: ar stabdysime ydingą savo istorijos išsižadėjimo tendenciją, ar ir toliau judėsime laipsniško ištirpimo link. Tiesa, po pastaruoju metu brandinamų naujų fundamentalios reikšmės sprendimų atsivers perspektyva ištirpti žaibiškai.

2015 06 17

Česlovas Laurinavičius, Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vedėjas