Konferencijos pranešimas: Literatūros atspara

Lauros Sintijos Černiauskaitės novelėje „Apiplėšimas“ pasakojama apie vaikiną, įviliotą į atsitiktinį erotinį nuotykį. Antryt jis pradeda prastai jaustis, įsikala į galvą, kad pasigavo blogąją ligą. Ir vieno, ir kito gydytojo nuodugnūs tyrimai ir patikinimai, kad jis sveikas, jaunuolio neįtikina. Jis toliau graužia save. Vieną vakarą apsirengia taip, kaip derėtų atrodyti karste, ir atsigula numirti.

Negalima pasakoti, kas buvo toliau, žlugtų intriga. Juoba kad pranešėjo pasakojimui tai nėra svarbu. Kur kas svarbesnė yra žinia apie nemalonų įvykį ir apie tai, kad patikimų specialistų patikimos išvados žmogaus įsivaizdavimo nepakeičia, taigi neturi reikšmės.

Jis serga, nes mano, kad serga.

Lietuviai savosios literatūros tyrinėtojai, jeigu kalbėsime apie profesionalias ir patikimas pajėgas, yra radę būdą sovietmečio kūrybą vertinti išmintingai. Pavyzdys tebus iš Viktorijos Daujotytės knygos apie Justiną Marcinkevičių:

„Poetas, į kurį tarsi suteka svarbiausios XX a. antrosios pusės lietuvių tautos gyvenimo problemos, kovos, pergalės, pralaimėjimai, pasipriešinimai ir prisitaikymai, istorijos, kalbos, gamtos jutimo peripetijos. Nacionalinis poetas pagal prisiimtus nacionalinius įsipareigojimus. Liekantis anapus griežtų alternatyvų: jo kūryba ir taikėsi, ir priešinosi. Nebuvo disidentas, bet tapo aktyviu sąjūdininku, ne tik dalyviu, bet ir idėjų formuotoju bei reiškėju. Prisitaikyme liko pasipriešinimo, pasipriešinime – prisitaikymo.“

Viktorija Daujotytė, Justino Marcinkevičiaus žemė:

Žmogaus šiapus, Vilnius: Alma littera, 2013, p. 181–182

Tačiau greta tokios kalbos garsiai skamba visai kitokie balsai, tiesiogiai ir netiesiogiai tvirtinantys, kad sovietmečio menininkai nieko gera nesukūrė ir nepadarė. O to meno paveiktieji sunkiai serga ir turi apsirengti taip, kaip pridera ryt mirsiantiems.

Ypač stebina tie išminčiai, kurie, pažėrę tiek Nepriklausomybės metais paskelbtų faktų, to meto menininkus lengvai apšaukia naivuoliais arba parsidavėliais, – lyg Petras Cvirka irgi būtų skaitęs slaptuosius protokolus ir internetu galėjęs prisijungti prie visų informacijos šaltinių, pranešančių apie stalinizmo metodus ir aukas.

Kai istoriškas mąstymas „išjungiamas“ nachališkai, tegali daryti išvadą, kad žmogus turi visai kitų interesų, jam vienam svarbesnių už kūrybos ir visuomenės raidos analizę. Tai politiniai, karjeros, savo praeities klystkelių dengimo ir pasigarsinimo interesai. Politizuotoje beveik rinkos visuomenėje juos ramiai vertinčiau kaip visai suprantamus, bet pamatinių reiškinių supratimui nieko neduodančius.

Panašiai atrodo tikinimai, kad sovietmečio rašytojai nieko neparašę „į stalčių“. Šią pasaką labai pamėgo kai kurie politikai ir žiniasklaida. Man atrodo, kad šia pasaka visuomenė yra jau patikėjusi. Dievaži, aš nežinau, ar šitai tvirtinti yra taip smagu, kad faktai savaime iš atminties išsitrina, ar jie sąmoningai kraipomi.

Lyg niekas nebūtų girdėjęs apie sovietų išgarbintos poetės Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“, jos pačios 1944 m. aprengtą „stalčiaus“ gyvenimui (susiuvo žaliu siūlu ir davė vienam kitam žmogui, tarp jų Vincui Mykolaičiui-Putinui). Knyga išleista tik 1994 m. Tai turbūt pirma tarybinio rašytojo knyga, parašyta „į stalčių“.

Lyg niekas nebūtų skaitęs Antano Miškinio psalmių, sukurtų lageriuose.

Lyg niekas nebūtų nugirdęs, kad Ričardas Gavelis romaną „Vilniaus pokeris“ pradėjo 1979 m., o „Vilniaus džiazą“ dar anksčiau – 1978 m.

Lyg niekas nebūtų pastebėjęs, vartydamas Nepriklausomybės metais išėjusias poezijos knygas, kad turėjo ką į jas įdėti „iš stalčių“ Vytautas P. Bložė, Jonas Juškaitis, Albinas Bernotas, Sigitas Geda, Alfonsas Maldonis ir kiti.

Čia tik trumpas ekspromtas, skatinantis atidžiau pažiūrėti į kūrinių ir jų publikavimo datas ir pagalvoti apie kuriamus mitus.

Jeigu faktai nutylimi sąmoningai, – tai dėl ko? Dėl patogumo pasakyti, kad visi kolaboravo ir kad ten viskas – kultūros griuvėsiai.

Dabar įsivaizduoju, kaip vaikštau po tuos griuvėsius ir ką sutinku. Štai kompozitorius Vytautas Barkauskas, kurį garsina vokiečiai, štai režisieriai Juozas Miltinis ir Vytautas Žalakevičius, antai glebėsčiuojasi dailininkai Antanas Gudaitis ir Petras Repšys, o šit plunksnos brolis ir sesė Algimantas Baltakis ir Janina Degutytė, Antanas Sutkus, fotografuojantis Žaną Polį Sartrą... Taigi griuvėsiuose ne ką blogiau, negu dabar Vilniaus savivaldybės dangoraižio viršutiniame aukšte, iš kurio žvelgiant matyti visokios kitokios neva griuvenos – bažnyčios, Gedimino pilies bokštas, Opera, Lietuvos vardu vadintas viešbutis ir net Seimo rūmų stogas, dengtas sovietiniu betonu.

Yra tezių, kurias tegali kartoti kaip įsitvirtinusį pagrįstą vertinimą. Kad buvo daug menininkų, tarnavusių režimui – kas juo patikėjęs ir tikėjęs, jog tarnauti reikia, kas tikėjęs tik kurį laiką, kas mechaniškai prisitaikęs prie pageidaujamos frazeologijos, kas trokšdamas kilti aukštyn ir gauti visas imperijos sugalvotas gėrybes. Kad kitokia – tiesą ir grožį prasitarianti kūryba galėjo reikštis savaip dengiama anksčiau minėtosios. Vilijos Šulcaitės patogus eilėraštis apie partiją teikė galimybę į tą patį almanachą dėti Sigitą Gedą. Kad režimas žlugdė talentus, nustumdamas juos į beprotnamius ir į nežinią. Štai net ir šioje salėje nedaug bus žmonių, girdėjusių apie Antaną Kalanavičių, o jis buvo vienas originaliausių mūsų poetų, tik, kol gyvas buvo ir kol veikė santvarka, nugrūdusi jį į Sapiegiškės kaimelį kasti griovių, neišleido nė vienos knygos. Dabar jis leidžiamas, bet tai jau labiau informacija apie buvusį talentą, o ne jo klestėjimas savuoju laiku. Baisus metas, skaudžios žaizdos, neatitaisomos prarastys.

Turbūt bendra vieta jau būtų ir tvirtinimas, kad daugelis gabių kūrėjų rinkosi ne rašymo ir slėpimo, o dozuoto prisitaikymo taktiką, ieškojo tokios meninės kalbos, kokia teikė galimybę reikštis viešai, ir šitokios meninės kalbos galimybės tolydžio vis plėtėsi. Neseniai girdėjau, kaip Seimo narys Arvydas Vidžiūnas iš atminties – garbė jam – Kalniškės mūšio minėjime perskaitė Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Aukojimas“. Tame mūšyje krito daug Lietuvos partizanų, bet dešimteriopai daugiau enkavedistų. Eilėraštis išspausdintas rinkinyje „Saulės grąža“, kurį tarybinė leidykla išleido 1969 m. Štai to netrumpo eilėraščio pabaiga:

Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –

Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –

Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte

Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –

Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,

Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –

– – – Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo

Pasirašyk tris kartus.

Ar skaitytojams galėjo būti neaišku, apie ką čia kalbama? Ar nebuvo aišku ir specialiajam Glavlito skaitytojui, kuris suteikė tai knygai viešo kelio numerį LV 11414?

Susitikdamas su skaitytojais vis užmenu mįslę. Sakau: dažnai, ypač valstybinių švenčių dienomis, girdite Eurikos Masytės dainuojamą dainą apie laisvę, kas parašė jos dainuojamą eilėraštį ir kada? Sufleruodamas pacituoju kokią ištrauką – apie giesmę, kurią gerklėje mirtis uždaro ir pan. Kad tai Justino Marcinkevičiaus eilėraštis, – pasakančių būna. Bet kad jis parašytas ir išspausdintas 1974 m. – dar niekas nepasakė.

Jūs turbūt prisimenate tą įvykį, kai LTV laidoje „Krantas“ – tai 1991 metų birželio 6 d. – Justinui Marcinkevičiui buvo mestas kaltinimas, neva jis apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ parašęs KGB užsakymu. Yra įmanoma rastis atmosferai, kuri žmones apkvaitina, ir visiška nesąmonė suvokiama kaip galimas daiktas.

Priminsiu, kad tuo metu dienraštyje „Lietuvos aidas“ driekėsi „Voratinkliu“ pavadintas publikacijų ciklas, buvo ir daugiau panašių reiškinių. Žinote, jeigu bent akimirką patikėtume, kad toks užsakymas galėjo būti, ir apysaką iš naujo perskaitytume, turėtume pamanyti, kad kagėbistai grojo Stradivarijaus smuikais! T. y. kad jų operatyviniai taikiniai buvo Badlerio filosofija ir jaunojo dailininko blaškymasis. Negaliu rinktis, privalau priminti, kad tos TV laidos autorius ir vedėjas dabar Seimo narys.

Manau, kad turime gerbti ir vertinti visą kūrybą, kuri okupacijos sąlygomis padėjo išlikti, išgyventi tautai, išsaugoti savo mentalitetą, tradicijas, kalbą, laisvės troškimą. Savo misiją atliko ir tie, kurie rašė lageriuose, partizanų žeminėse, tremtyje bei egzode. Ir tie, kurie sąmoningai ieškojo ir rado būdų, kompromisinių, leistino paribio, rizikos ašmenų, įveikiamo neleistinumo būdų viešai kalbėti žmonėms. Lietuvos žmonių atmintyje yra Vytauto pulkų manevras Žalgirio mūšyje ir ilgametės atsparos strategija.

Valentinas Sventickas

Konferencija „Kūryba ant skustuvo ašmenų“ (2015 06 17)