DĖL ŽALIOJO TILTO SKULPTŪRŲ LIKIMO

Žiniasklaidai ir visuomenei

Jau visas sveiko proto ribas peržengė aistringos diskusijos, ką daryti su Žaliojo tilto skulptūromis: palikti ar pašalinti šį stalininių laikų palikimą. Jos labai užsitęsė, dar sykį supriešino visuomenę ir virto vulgariais kivirčais, nuogu politinių ir administracinių jėgų demonstravimu, neteikiančiu garbės nei karingą toną užduodantiems asmenims, nei jų institucijoms, nei visai mūsų kultūrai.

Nuo seniausių laikų yra žinoma, kad atsiradus tokioms beviltiškoms kraštutinumų priešstatoms, teisingumo ir demokratijos siekiantys žmonės išeities visada ieškojo išmintingame aukso viduryje. Manytume, kad šiuo atveju irgi turėtume eiti tuo pačiu keliu. Vidurio ieškojimas pamokytų, kaip sugyventi skirtingų interesų žmonėms ir padėtų, svarstant kitus klausimus, greičiau priartėti prie istorinės tiesos.

1. Iš tikrųjų Žaliojo tilto skulptūros primena Lietuvai rūsčią sovietinę okupaciją bei jos represinį gyvenimo būdą, dangstomą herojiniais įvaizdžiais ir utopiniais idealais. Bet skulptūros yra tik neatskiriama viso ir vientiso architektūrinio ansamblio dalis. Todėl skulptūrų nuėmimu visai nepašalinamas tos epochos represijų priminimas. Bus tik sugadintas ansamblis, o kartu iškreiptas ir žymiai suminkštintas pačios epochos liudijimas.

2. Šis ansamblis reprezentavo keturis atraminius autoritarinės valstybės sluoksnius: valstiečius, darbininkus, mokyklinį jaunimą ir kariuomenę. Svarbiausia, kad visi jie jau buvo pertvarkyti komunistinės sistemos kūrimui: valstiečiai kolektyvizuoti, darbininkai proletarizuoti, jaunimas ideologiškai „minkomas“, o karių funkcijos pritaikytos represijų vykdymui. Kad žmonės atsimintų, kaip buvo deformuota visuomenė, yra puiki galimybė ne šiaip išsaugoti tilto ansamblį, bet pateikti istorinius faktus atitinkančią interpretaciją: prie visų keturių skulptūrų priderinti specialius stendus, kuriuose lietuvių, anglų ir rusų kalbomis būtų lakoniškai išsakytos pagrindinės gyvenimo transformacijos ir kiti praradimai, palikę pėdsakus iki šių dienų.

3. Žaliojo tilto skulptūros ne tik primena ir liudija stalininį laikotarpį, jo primestą meno formą, bet ir reprezentuoja pačius profesionaliausius dar prieškarinėje kultūroje subrandintus Lietuvos skulptorius (Juozą Mikėną, Juozą Kėdainį, Bronių Pundzių, Petrą Vaivadą, Napoleoną Petrulį, Bronių Vyšniauską ir kt.), pajungtus prievartinės ideologijos įtvirtinimui. Kadangi jau ketvirtį amžiaus ši ideologija yra atmesta ir išaugo visiškai nauja žmonių karta, o pasakojimai apie tuos laikus vis labiau darosi panašūs mitus ir legendas, labai svarbu išlaikyti pačius autentiškiausius daiktinius anų laikų įrodymus, kad būtų galima giliau įsisąmoninti, nuo ko mes pasitraukėme.

4. Paminklų griovimas – pats blogiausias pasirinkimas, pateisinamas tik revoliucijų laikotarpiu. O Lietuvoje nuo to laiko jau praėjo ketvirtis amžiaus. Juk šiandien negirdėti siūlymų, kad būtų nugriautos dar 20 a. pradžioje carinės Rusijos pastatytos Romanovų ir Znamenskoje cerkvės, sąmoningai užėmusios pačias iškiliausias Vilniaus miesto vietas ir metusias iššūkį ne tik mūsų katedrai bei europietiškai katalikybei, bet ir klasikinei architektūrinei Vilniaus tradicijai.

Krescencijus Stoškus

Juozas Algimantas Krištopaitis

Juozas Antanavičius

Algimantas Kliauga

Kęstutis Petras Ramonas

Aloyzas Stasiulevičius

Marija Liudvika Drazdauskienė