Dėl mūsų šalies vertybių būklės

2014 m. gegužės 7 d. žymūs Lietuvos intelektualai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai pristatė kartu su Lietuvos kultūros kongresu parengtą atvirą laišką „Dėl mūsų šalies vertybių būklės". Laišką-kreipimąsi pasirašė žinomi visuomenės veikėjai - Romualdas Ozolas, Regimantas Adomaitis, Saulius Sondeckis, Vytautas Bubnys, Bronislovas Genzelis, Vytautas Radžvilas, Vacys Bagdonavičius, Povilas Gylys, Vytautas Budnikas, Lietuvos kultūros kongresos vardu Krescencijus Stoškus ir daugelis kitų. Šiame laiške išsakytoms nuostatoms savo pritarimą patvirtino tokios organizacijos kaip Lietuvos Helskinkio grupė, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Asociacija Nepartinis demokratinis judėjimas, jaunimo sambūris „Pro Patria", Lietuvos tėvų forumas ir daugelis kitų. Jūsų dėmesiui siūlome šio bendrai parengto laiško-kreipimosi tekstą ir vaizdo įrašą iš laiško pristatymo Seimo spaudos konferencijų salės.

Kandidatams į Lietuvos Respublikos Prezidentus Kandidatams rinkimuose į Europos Parlamentą Lietuvos Respublikos Seimo nariams Lietuvos rinkėjams Žiniasklaidai DĖL MŪSŲ ŠALIES VERTYBIŲ BŪKLĖS ATVIRAS LAIŠKAS 2014 m. gegužės 2 d. Daugelio žmonių atmintyje yra įsirėžęs laikas, kai prasidėjo Lietuvos išsilaisvinimas iš totalitarinės valstybės gniaužtų. Jis reiškė ne tik išsiveržimą iš represinės sistemos, bet ir priartėjimą prie laisvojo pasaulio, kuris tada atrodė daug teisingesnis, humaniškesnis, protingesnis ir darnesnis. Dėl to visi jutome ypatingą entuziazmą ir moralinį pakilimą. Tačiau gana greitai mus apėmė nerimas. Valdymui nebuvome pasirengę, o gundymų labai daug. Išlaisvintos griaunamosios jėgos pasirodė nepalyginamai stipresnės už kuriamąsias, sužadintas egoizmas įžūlesnis už norą sugyventi, aistringas troškimas atkeršyti stipresnis už sveiką protą ir demokratinius bendravimo įgūdžius. Padėtį šalyje kontroliuoti sekėsi sunkiai. Stigo ne tik patirties ir išminties, bet neretai ir geros valios. Daug vilčių ir galimybių mums atvėrė išėjimas į Vakarų pasaulį. Ten buvo sukauptos pagrindinės moderniosios civilizacijos vertybės: pilietinių laisvių tradicijos ir aukščiausios kvalifikacijos, demokratinės normos ir technologijos, teisinės sistemos ir universitetai, pagrindinės mokslo teorijos ir meno šedevrai, filosofijos idėjos ir muziejiniai raritetai. Todėl vis labiau glumino, kad iš Vakarų pasaulio buvo skubama perimti toli gražu ne tai, kas vertingiausia, kas skatintų mūsų valstybės atgimimą ir kultūrinę brandą, o tai, kuo ėmėsi prekiauti pats skurdžiausias andergraundas, ką lengviausia mėgdžioti ir kopijuoti, kas lėkščiausia, paradoksaliausia ir destruktyviausia. Sunku buvo stebėti, kai griaunamos fundamentaliosios žmogiškojo gyvenimo normos ir vertybės, kai taip lengvai pasiduodama mirties „kultūrai“, kai nutrinamos ribos tarp profesionalumo ir diletantiškumo, tarp mokslo ir šarlatanizmo, o mokesčių mokėtojų sąskaita yra apmokama už primityviausias patyčias iš tautos, žmogaus orumo ir civilizuotumo. Skaudu buvo ir tebėra matyti, kai visuomenei diegiama laisvė – be atsakomybės, politika – be tautos interesų suvokimo, teisėtvarka – be teisingumo, viešas bendravimas – be elementarios pagarbos žmogui. Buvome gyvi liudininkai to proceso, kuris patyčias ėmė vadinti juokavimais, abejingumą – tolerancija, vaikėziškus pasimaivymus – meno kūryba. Mūsų akyse meilę pakeitė seksas, santuokinius asmenis – sugyventiniai. Dabar yra „išaiškinta“ net ir tai, kad žmogaus lytis jau neturi prasmės, kad buvimas tėvu ir motina yra tik senas įprotis, bet kokia žmonių pora gali vadintis šeima. Praėjo 23-eji metai. Rodos, jau turime daug ko: sparčiai gražėja miestai, gatvės perpildytos automobilių, pilnos prekių parduotuvės, net kvapą užima techninės naujovės… Galiausiai gyvename Europos Sąjungoje, esame įgiję tam tikras tarptautinio saugumo garantijas, galime laisvai judėti, kalbėti ir rašyti. Bet tai mažai tedžiugina, o nusivylimas tik gilėja. Europos Sąjungoje gyvename vos dešimt metų, bet per tą laiką netekome beveik trečdalio jaunų šalies kūrėjų. Savo gimtajame krašte jie jautėsi palikti likimo valiai, bejėgiai ir niekam nereikalingi. Apie du trečdaliai abiturientų šiandien ketina palikti Tėvynę ir papildyti užsienio darbo rinką. Turime pripažinti, kad mūsų valstybė ir jos administracija iki šiol nesugebėjo sudaryti sąlygų, kad visi įstengtume išgyventi savo šalyje. Dėl to liovėmės stebėtis, kad ne tik žymi dalis emigrantų, bet ir kai kurie Lietuvos gyventojai jau nebenori būti lietuviais ir su panieka taria Lietuvos vardą. Mus gniuždo ne tik didžiausia emigracija. Šalyje įsiviešpatavo stipriojo kultas, agresyvumas, neįsivaizduotas žiaurumas ir panieka žmogui. Čia daugiausia savižudybių, neregėti nusikaltimų mastai ir formos… Visuose socialiniuose sluoksniuose išplito kraštutinis egoizmas, nihilizmas, cinizmas, viešos patyčios, neapykanta žmoniškumui ir vulgarybių „kultūra”. Kartais atrodo, kad peržengėme elementariausias civilizuotumo normas ir užmiršome visus žmogiškojo bendravimo ir sugyvenimo būdus. Beveik jau norma tapo nusivylimas savo valstybe. Vis sparčiau klimpstame į gilią moralinę, o kartu ir demografinę krizę. Mums labai reikėtų įsiminti žymaus civilizacijų istorijos tyrinėtojo A. Toinbio perspėjimą: „Civilizacijų niekas nesunaikina, jos baigiasi savižudybe“. Dažnai tai būdinga ir tautoms. Bet mes kol kas tik stebime, kaip uoliai skiepijamas lėkščiausias hedonizmas ir aklo vartojimo godulys, tyčiojamasi iš žmogaus orumo, menkinamas teisingumas, naikinamos bazinės padorumo normos ir vertybės. Mėgstama sakyti, kad šios bėdos būdingos visai Vakarų civilizacijai, kad ji taip pat išgyvena krizę. Galbūt ir taip. Bet tai nesumažina mūsų atsakomybės už savo tautos išlikimą ir jos kultūrą. Juolab kad paprastos demokratinės permainos stringa kiekviename žingsnyje, o žmonių tarpusavio santykiai, jų dvasinė būklė beveik negerėja. Nors valstybės teisinės normos per Nepriklausomybės laikotarpį gerokai sutvirtėjo, tačiau kriminalinės grupuotės nenyksta: jos traukiasi į šešėlį arba suauga su legaliu verslu bei valdžios institucijomis. Valstybės turtas atsiduria ne sąžiningiausiųjų, bet sukčiausiųjų rankose, o su turtu jiems pereina ir viešpatavimo galia. Nepažeidžiamos lieka tik stipriųjų „teisės“ ir galingųjų kultas… Šio laiško atsiradimą paskatino ne tik stiprėjantis pilietinis aktyvumas, bet ir vieši dvasininkų, įtakingų kultūros kūrėjų, pavienių verslininkų pareiškimai imtis pilietinės atsakomybės už savo šalies likimą. 2013 m. lapkričio 26 d. krikščionių bažnyčių ir bendruomenių vadovai Lietuvoje bei įgaliotieji atstovai pasirašė bendrą Memorandumą. Juo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į viešojoje erdvėje skleidžiamas pažiūras, kurios yra nukreiptos prieš žmogaus prigimtį, kelia grėsmę šeimai, santuokos institutui, telkia pastangas atimti iš žmogaus teisę gimti ir gyventi, o iš tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus bei istorijos patikrintas vertybes. Ši senus konfesinius nesutarimus peržengianti krikščioniškų bažnyčių vienybė šiandien galėtų būti geras pavyzdys visų Lietuvos gyvenimo sričių lyderiams ir kitoms ryškioms asmenybėms, kaip rūpestis tautos išlikimu turėtų susodinti prie bendro stalo skirtingų pažiūrų ir interesų žmones. Prisijungdami prie šių išskirtinio dėmesio reikalaujančių pastangų, mes kreipiamės į visus geros valios žmones, kviesdami susitelkti tam, kad prasidėtų ryžtingas ir solidarus moralinis pasipriešinimas visoms sparčiai plintančioms ir destruktyvių jėgų platinamoms dvasinės savinaikos formoms. Pribrendo laikas ryžtingai atmesti neatsakingą, patologišką ir komercializuotą „išsilaisvinimą” iš istoriškai patikrintų civilizuotumo, padorumo ir žmoniškumo normų. Kreipiamės į visus pilietiškai užsiangažavusius visuomeninių organizacijų, kultūros įstaigų vadovus, mokslininkus, menininkus, mokytojus, valstybės įstaigų tarnautojus, į pozityvių gyvenimo formų kūrėjus, nuo kurių priklauso mūsų atgimstančios valstybės ateitis, priešintis bendražmogiškų vertybių, nacionalinių papročių ir tradicijų naikinimui. Raginame saugoti ir ginti pagrindines žmogaus teises ir laisves, įtvirtintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Primygtinai raginame būsimąjį (ją) Lietuvos Respublikos Prezidentą (ę), būsimuosius Europos Parlamento narius, Seimo Pirmininkę ir Seimo narius, Ministrą pirmininką ir visą Vyriausybę ištikimai saugoti mūsų konstitucines vertybes, priimti ir įgyvendinti tik tokius įstatymus, kurie: - užtikrintų tiesioginės demokratijos galimybes ir visų piliečių dalyvavimą valstybės valdyme; - derintų visų socialinių sluoksnių bei grupių interesus ir maksimaliai sumažintų žmonių socialinę atskirtį; - esmingai sustiprintų visuomenės bendruomeniškumą ir pilietinį solidarumą; - sudarytų sąlygas žmonėms ne tik išgyventi savo krašte, bet ir pradėti didžiuotis savo šalimi; - puoselėtų laiko išbandytas tradicijas ir papročius, užtikrintų tautos ir jos kultūros istorinį tęstinumą; - saugotų gimtąją žemę, tausotų jos resursus ir gamtinę aplinką; - skatintų vaikų gimstamumą ir gintų tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo pačių religinius bei dorovinius įsitikinimus; - saugotų asmens ir šeimos gyvenimo privatumą, saugotų ir gintų šeimą, kaip svarbiausią visuomenės ląstelę; - draustų pavojingą eksperimentavimą su žmogaus prigimtimi, stabdytų genetinį dizainą, vienalytes santuokas ir kt.; - saugotų žmogaus orumą, minties, sąžinės, įsitikinimų, žodžio ir religijos laisvę; - neleistų žmogaus paversti preke, draustų prostituciją, surogatinių motinų verslą; - įgyvendintų savižudybių prevenciją, stabdytų grėsmingai platinamą ir plintančią mirties „kultūrą“; - skatintų sąžiningą pilietinių ir moralinių pareigų atlikimą, didintų atsakomybę už duotą žodį, priesaiką ir priimamus sprendimus. Privalome gerai įsisąmoninti visos dabartinės kartos moralinę atsakomybę už būsimas kartas ir tautos išlikimą. Kviečiame Lietuvos rinkėjus nelikti pasyviais civilizacinės dramos stebėtojais, o būti savo tautos, taigi ir savo pačių, išlikimo, subalansuotos kultūros, atsakingos laisvės gynėjais. Būtina priešintis visoms demoralizacijos, nihilizmo ir kitoms dvasinės degradacijos formoms, kad tariamos pažangos vardu nebūtų palaikomas ėjimas iki susinaikinimo.