DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYMO DOKUMENTUOSE
LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto
Pirmininkei p. Audronei Pitrėnienei
LR Teisingumo ministrui p. Juozui Bernatoniui
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos
Pirmininkei p. Daivai Vaišnienei 2014 m. kovo 21 d.
DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYMO DOKUMENTUOSE
Esame nepaprastai sutrikę dėl to apgailėtino neįgalumo, kurį rodo mūsų oficialios institucijos, vėl iš naujo beviltiškai įpainiodamos Lietuvą į tą situaciją, kuri daro ją nesugebančią susidoroti su tokiu be galo paprastu, jau beveik prieš šimtą metų detaliai išdiskutuotu ir nesunkiai išspręstu uždaviniu, kaip svetimų pavardžių rašymas mokslo veikaluose ir dokumentuose. Ir gėda, ir bėda, ir tarptautiniai konfliktai. Nesuprantama, kam to reikia.
Komiškiausia, kad vaizduodami, jog čia esama naujų ir sudėtingų problemų, vėl einame tais pačiais seniai numintais keliais, darome tas pačias klaidas, vėl ir vėl atsiduriame tame pačiame akligatvyje. O čia užtenka paties minimaliausio kompromiso, kuris jau seniai yra teoriškai pagrįstas. O jis reiškia, kad ir mokslo veikaluose, ir dokumentuose privalo būti rašomas ir lietuviškas svetimo vardo bei pavardės tarimas, ir svetimos pavardės rašytinė forma. Tiesą sakant, gal to nė kompromisu nereikėtų vadinti, o tik maksimaliu informavimu.
Ką reiškia tas maksimalus informavimas?
1) Kiekviena civilizuota kalba reiškiasi dviem pagrindinėm formom – sakytine(šnekamąja) ir rašytine (rašomąja). Pirminė (bazinė) yra sakytinė kalba. Rašytinė – jos fiksavimo būdas ir istorinis vedinys. Tačiau senosios anglų ir prancūzų kalbos tiek autonomizavo raštą, kad tose kultūrose jis įgavo prioritetinę reikšmę. Lietuvių kultūroje yra susidariusi tų abiejų formų pusiausvyra. Tam turėjo reikšmės palyginti nesenas mūsų raštas, kurio tarimas iš esmės nesiskiria nuo jo užrašymo būdo. O tai reiškia, kad mūsų kalbos tarimas palaiko rašto kultūrą, o rašto kultūra – tarimą. Mūsų pirmaeilė priedermė saugoti ir gerbti abi šias formas kaip mažos tautos kalbos ir visos jos kultūros išsaugojimo sąlygą.
2) Nuo pat Nepriklausomybės pradžios, rašydami svetimvardžius, tų abiejų kalbos formų gretinimu vadovavosi nuovokiausi knygų leidėjai. Jie žinojo, kad mokslo žmonės turi būti atsakingi ir už adekvatų svetimvardžių rašymą, ir už jų teisingą (priimtą) perskaitymą (tarimą). Norminiu abiejų formų perteikimu buvo savaip tikrinama net ir jų profesinė kompetencija.
Kitokia yra valstybės tarnautojų ir kitų jos piliečių padėtis. Jie neprivalo ir net negali išmokti visų tų kalbų, kurių pavardės galėtų būti įrašytos svetimtaučių asmeniniuose dokumentuose (pasuose, asmens kortelėse, pažymėjimuose ir t.t.) Bet jie turi teisę reikalauti, kad jų valstybėje išduoti ir funkcionuojantys dokumentai būtų parašyti valstybine kalba, o tai reiškia, kad visi svetimvardžiai būtų prieinami kiekvienam Lietuvos piliečiui, t.y. taisyklingai jų perskaitomi (ištariami).
Dokumentai pirmiausia skiriami ne užsieniui, o Lietuvos institucijoms ir visiems jos piliečiams, todėl turi būti pritaikyti jų galimybėms tuos svetimvardžius perskaityti ir formuluoti su jais sintaksiškai suprantamus sakinius. Kadangi lietuvių kalba yra fleksinė ir pavardes tenka linksniuoti, nė kiek ne mažiau svarbu tiems svetimvardžiams suteikti tokiam linksniavimui pritaikytas formas.
3) Bet lietuviško tarimo būtinumas neprieštarauja svetimtaučių norui asmens dokumentuose matyti savo autentišką vardą ir pavardę. Dar daugiau. Jeigu asmens dokumentuose greta lietuviško tarimo būtų įrašomi autentiški svetimtaučių vardai ir pavardės, teisinėje valstybėje būtų sudarytos palankesnės sąlygos laikytis personalinės atsakomybės principo. O tokio autentiškumo nebus įmanoma užtikrinti, jeigu dokumentuose nebus užrašyta kiekviena kiekvieno asmens vardo ir pavardės raidė.
4) Kadangi mes jau turime suverenią valstybę, o toji valstybė – valstybinę kalbą, savaime suprantama, kad pirmoje vietoje turi būti rašomas visiems prieinamas lietuviškas svetimvardžių tarimas, o antroje vietoje (skliausteliuose, kitoje eilutėje arba kitame puslapyje) – tik kai kam prieinama autentiška rašytinė forma. Tokiu būdu išduodami Lietuvos respublikos dokumentai (a) patvirtintų konstitucijoje nurodytą valstybinės kalbos prioritetą, (b) atitiktų svetimtaučių norą matyti asmens dokumentuose savo autentišką vardą ir pavardę, (c) išsaugotų asmens juridinei atsakomybei būtiną svetimvardžio autentiškumą, d) net nemokantiems daugelio svetimų kalbų sudarytų sąlygas iš įrašyto lietuviško svetimvardžio tarimo ne tik atpažinti svetimvardį, bet ir kalbėti apie to vardo savininką, e) užtikrintų ir išsaugotų vienos paskirties dokumentų standartą.
Tai, kas čia siūloma, ne Lietuvos kultūros kongreso tarybos sugalvota. Matydami valstybės neįgalumą, mes tik pateikiame labiau susistemintą racionaliausių praktikų vaizdą. Daug kam jos žinomos ir Lietuvoje, bet tik kažkokiais vienpusiškais fragmentais, supintais su aštroka etninių grupių konfrontacija.
Norime tikėtis, kad pakilsime virš tarpusavio įtarinėjimų, paviršutiniškų gudravimų, įveiksime primityvius kraštutinumus ir greitai imsimės spręsti problemą iš esmės, o svarbiausia, neprarasdami sveiko proto.
Prašytume Jūsų parodyti išmintį ir gerą valią...
Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos pirmininkas
hum. m. dr. Krescencijus Stoškus
