Kalba – kultūros reiškinys, reikalaujantis savidisciplinos

Nesinori tikėti, kad viešosios kalbos stilius vertas įvardijimo tik kaip žongliravimas (Raimonda Ramelienė. „Žongliruoti žodžiais – tik pagal taisykles“ // LŽ, Nr. 260, 2012.11.13, p. 1 ir 2). Keisčiausia yra tai, kad šioje publikacijoje nepaminėtas žodis ‚kultūra‘. Žmogaus kalba kaip niekas kitas liudija jo kultūrą ir yra vienas svarbiausių kultūros komponentų ir resursų apskritai. Nesvarbu, ko tikisi grubiai juokaujantys žmonės ir ką mano įvaizdžio kūrėjai, joks žmogus negali paneigti to įspūdžio apie save, kurį suteikia jo kalba. Politikų kalbos frazės rodo, kad jie kalba žemu šnekamuoju stiliumi. Gi kalba auditorijai (pavyzdžiui, Seime ar susitikimuose, per televiziją, radiją ar net telefonu) žmogų įpareigoja kalbėti kuo gražiau arba, pageidautina, kuo neutraliau. Viešuose pasisakymuose ne vieta demonstruoti savo liaudiškumą, nes jis reikalingas tik save suvokiančiam žmogui, o visuomenėje yra ir kultūringų, visus aplinkinius suvokiančių žmonių, kurie nei tikisi, nei nori girdėti prastą ir perdėtą susilyginimą. Iš tikrųjų, net paprasti žmonės pasitempia išgirdę pakylėtą kalbą. Kodėl jiems tokią galimybę atimti? Čia iš karto iškyla kultūros klausimas.

Kultūra kaip istorinis paveldas ir gyvenimo būdas iš individualaus žmogaus reikalauja distancijos, sąmoningo savo elgesio reguliavimo ir tinkamos išraiškos kalba. Kad ir kaip kas nors besistengtų teigti, jog moderniame technizuotame pasaulyje viskas supaprastėja, politikams korektiškas elgesys ir geras išsilavinimas privalomas. Kad ir kaip šiandienos žmonės norėtų, kad mokytis nereikėtų, valstybę nevaldys nei pagalbiniai darbininkai, nei valytojos, nors visos specialybės garbingos. Taigi į Seimą renkami tik geriausio išsilavinimo žmonės, o iš geriausią išsilavinimą turinčių tebesitikima gražios kalbos, elgesio kontrolės, informuotų ir diskriminuotų sprendimų visais klausimais.

Tai, kas pasakyta, nėra išsigalvojimas. Tereikia pastebėti, kokį dėmesį universitetų darbuotojams ir net studentams rodo užsienio politiniai sluoksniai. Taigi Seimo nariai turėtų būti tik geriausio išsilavinimo, kultūringi ir ypač gražiai išsireikšti žodžiu.

Galima prisiminti, kad kalba yra toks reiškinys, kuris įstatymais praktiškai nereguliuojamas. Vienintelė galimybė įtakoti kalbą yra sąmoninga kalbančiojo valia. Jei viešumoje kultūringai kalba ne vienas žmogus, yra kultūringa visuomenė, kurios aplinkoje keiksmažodžiai nesvarstomi. Kaip ir užsienio politikai, taip ir mūsų kultūringa visuomenė linkusi mokyklą sutaurinti, nes joje bręsta jauni ir mokykloje kokiam nors žargonui – ne vieta. Drįsčiau sakyti, kad Lietuvos piliečiai tikrai pageidautų girdėti pakylėtą ir kultūringą Seimo narių kalbą, kaip ir mokiniai lavintųsi ir suklustų girdėdami pakylėtą mokytojų kalbą.

Tikėdama gera ir asmeniui paklūstančia valia įtakoti kalbą, aš, kaip kalbininkė humanitarė ir stilistikos specialistė, norėčiau kreiptis į Seimo narius, žurnalistus ir mokytojus su kvietimu pasitempti kiekvieno, ypač viešo bendravimo proga ir tarti tik tokius žodžius, kuriais, kalbančiaisiais ir savimi būtų patenkinti visi klausantieji piliečiai. Tai atitiktų pirmą ir pagrindinį etiketo principą.

Marija Liudvika Drazdauskienė, Lietuvos Kultūros Kongreso Tarybos sekretorė.

Vilnius, 2012 lapkričio mėn. 13 d.

N.B.: Šis komentaras buvo išsiųstas „Lietuvos žinių“ redakcijai (red@lzinios.lt), bet jokio atsiliepimo nesulaukė.