Tik meistriškumas suteikia orumo

Nors Jūratė Laučiūtė įtikinamai paaiškino skirtumą tarp kumečio ir liokajaus („Kumečiai ar liokajai?“ // LŽ, Nr. 226, 2012.10.03, p.4), su šios autorės bendraisiais argumentais neįmanoma sutikti. Pirmiausia ir tik trumpai, minėtos sąvokos neišsemia nei visuomenės sandaros, nei jos neigiamybių ir socialinės kultūros niekaip nepaaiškina. Gi kultūroje svarbu ne pavadinimai, kurie tikrai gali būti niekinantys, o santykiai tarp žmonių.

Visuomenės spektras neapsiriboja valdininkais/mokslininkais ir kumečiais/liokajais. Visos mums žinomos visuomenės yra hierarchinės struktūros, kurių viršūnėje yra karalius/imperatorius/prezidentas, o apačioje – tarnas/tarnautojas/„paslaugų teikėjas“. Nesileidžiant į sociologiją, galima prisiminti, kokią įtaigą turi tie grožiniai personažai, kurie pasigaili vergo, dosniai atsilygina tarnams ar pakyli nuskriaustą. Tokie aukšto rango poelgiai – ne paistymai, nes kilnūs ir sąžiningi tarnai būna verti aukščiausio atlygio. Šios sąvokos irgi dar nedaug paaiškina. Prasmė yra santykyje. Sąžiningas tarnas pripažįsta viršenybę, o kilnus būna dėl savo darbo išmanymo. Visumoje tokie santykiai turėtų būti apibendrinti kaip pagarba hierarchijai.

Sakoma, kad hierarchijos jausmas anglams yra įgimtas, ir anglo-saksų visuomenėje užkietėjusio aukštesniųjų persekiojimo ar priekabiavimo nepasitaiko. Net politinė kritika būna nuosaikesnė ir, žinoma, pagrįsta. Lietuvoje visus be išimties galima sudraskyti į gabalus ir vadovautis vienu apibendrinimu: „Visi vagia“. Savo laiku tai buvo vadinama chamišku požiūriu. Taip yra todėl, kad baudžiauninkai per sunkiai gyveno ir menkai tegalėjo parodyti savo kilnumą, nors net pokario lietuvės kaimietės buvo kilnesnės ir lankstesnės už šiandienos emancipuotą jaunystę. Socialistinė lygybė buvo teoriškai ir įstatymu įteisinta, ir demokratijos amžiui nieko nereikėjo, kad nesantį hierarchijos jausmą ištrintų net iš atminties. Taigi dabar ne tik apie atsakomybę, bet ir apie pagarbą niekas nekalba, o hierarchijos jausmas be pagarbos neįmanomas.

Ne Briuselis ir ne Rektoriai daro mus liokajais, o mūsų neišmanymas. Su Briuseliu ginčytis gali tik labai gerai informuotas profesionalas, bet net ir jam reikėtų didelės kultūros, kad išsilygtų kompromisą ar įstatymo pataisą, tai darant dar ir laiku. Gi išpuoliai prieš Rektorius niekuo nepateisinti, ypač, kad jie, kaip įprasta, ironiškai lakoniški ir neargumentuoti. Jeigu Lietuvoje visuotinai manoma, kad reikalavimas išmokti iš vadovėlio („vadovėlį iškalti“) yra nusikaltimas, kad mokinius reikia linksminti, o ne mokyti, ir kad vaikų teisės turi būti deklaruojamos vaiko kumščiais direktoriui, o ne nuorodai teismo proceso metu, šis pasisakymas gali baigtis sulig šiuo tašku.

Trumpai ir tik apie vieną švietimo sritį – kalbų mokymąsi. Taip, tas Rektorius, kuris pasakė „tobulai išmokti užsienio kalbą“, yra visapusiškai teisus. Atkreipsiu dėmesį, kad toks posakis gimtosios kalbos nežemina. Priešingai, tobulam užsienio kalbos mokėjimui būtinos tobulos gimtosios kalbos žinios, tik daug kas, ko turėtų išmokyti bendrojo ugdymo mokykla, išmesta iš programų. Kur, pavyzdžiui, lietuviško žodyno turtingumas, kur tie reti formalūs ir neutralūs žodžiai, kur stiliaus nuovoka? Bet svarbiausia – kalbos mokymasis turi būti pats geriausias ir tik su šiuo siekiu, nes kalba, (o ją lydi literatūra) lavina atmintį, intelektą, estetinį jausmą, saiko supratimą ir, pasak H.G.Widdowson‘o, suteikia laisvės ir susivaržymo sampratą ir taip „ugdo pilietiškumą“. Bet tik gerai išmokta kalba (skaitant poeziją).

Šių dienų jaunimas negali nei savo žinių, nei kalbos mokėjimo siekio įvertinti, nes visi kalba žargonu ir tuo pasitenkina. Bet svarbiausia, kad tik pramokę kalbą žmonės mėtosi svetimžodžiais, negerbia nei gimtosios, nei užsienio kalbos, tampa blogais mokytojais ir tokiais pat vertėjais. Bet migracijos, globalizmo ir visuotinio chaoso kontekste keletą šnekamosios kalbos frazių gatvėje išmokusieji dedasi jau „laisvai kalbą užsienio kalba“. Tik pasižiūrėkite, tik pasiklausykite, kaip išverčiamos angliškos idiomos net ES leidiniuose! O ši kalba tapo nelyginant gelbėjimosi ratas klajokliams.

Vienas anglų stilistas palinkėjo gimtąja kalba kalbantiesiems perduoti savo kalbą „nesurūdijusią, neatbukintą, patobulintą“. Šį linkėjimą aš savo studentams išverčiau taip: „Kadangi užsienietis anglų kalbos patobulinti negali, jis turi jos nors negadinti“. Tą patį galima būtų pasakyti ir lietuvių kalbos adresu. Bet idėja – kuo geresnės kalbos žinios. Tik tada turėsime šviesuolių, kurie nesieks populiarumo „nusivažiavę“, „išdurti“, „priplaukę“. Tik tada švari, graži kalba iš Seimo, televizijos ar klasėje vers šypsotis ir pasitempti.

Lietuvos kilmingieji savo leidinyje „Lietuvos bajoras“ pripažino, kad „Lenkijos kultūra aukštesnė“ ir tuo savęs nepažemino, nes žino, kad kultūra – tai kalba, mandagumas, literatūros ir istorijos išmanymas. Tik neišmanėlis bijo pripažinti aukštesnį, o tik iš aukštesnio galima išmokti. Bet tie, kurie išmanydami vieno koledžo dalykus ir sandarą, numatė gaires Lietuvos švietimo reformai, neturėjo nei plačių pasaulio ir Lietuvos žinių, nei pagarbos Rektoriams. Ir, drįsčiau teigti, nebuvo nė vienos kalbos meistrai. Todėl pakartosiu: kilnus ir sąžiningas gali būti tik gerai išmanantis savo meną. Toks ir hierarchiją pripažįsta, nes yra savo meistriškumo valdovas. Visus kviečiu kalbėti kuo gražiau ir kalbas išmokti kuo profesionaliau. Tai orumo šaltinis ir tarnui, ir prezidentui.

Marija Liudvika Drazdauskienė, 2012 m. spalio 3 d.

N.B.: Šis komentaras buvo išsiųstas „Lietuvos žinių“ redakcijai (red@lzinios.lt) pradžioje minimos J. Laučiūtės publikacijos dieną (spalio 3), bet jokios reakcijos nesulaukė.